Pažvelk iš arčiau į Senovės Egiptą

Pažvelk iš arčiau į Senovės Egiptą

19,26 € 66,50 Lt
Išparduota
Norite pasiteirauti? 8 682 53171 senanauja@gmail.com
Prekės aprašymas
Pavadinimas: Pažvelk iš arčiau į Senovės Egiptą
ISBN: 5430040576
Knygos ištrauka: Turinys 
NILO DOVANA
TRYS METŲ LAIKAI
PASAKOJIMAS: DIDŽIOJI UPĖ
NILAS SAUSUOJU METŲ LAIKU
ŽAIDIMAS: NILO POTVYNIS
PASAKOJIMAS: CHEOPSO PIRAMIDĖ
PIRAMIDĖS
ŽAIDIMAS: DIDŽIOJI PIRAMIDĖ
SOSTINĖ
ŠVENTYKLA
PAPILDOMOS ŽINIOS

NILO DOVANA
Nilas — per Šiaurės Afrikos dykumas nutįsusi vandens juosta. Išsišakojusi ji įsilieja į Viduržemio jūrą. Nilas — ilgiausia pasaulio upė. Žemėlapyje matome tik Egiptui priklausančius paskutiniuosius tūkstantį du šimtus jos kilometrų ir upės deltą. Maždaug prieš 5000 metų Nilo reikšmė buvo didžiulė atsirandant vienai seniausių pasaulio — egiptiečių — civilizacijai. Kasmet potvyniai sunešdavo ant upės krantų Nilo dovaną — tamsų derlingą dumblą, todėl senovės egiptiečiai jį vadino Juodąja žeme. Tai buvo tik siauras sausumos ruožas, rytuose ir vakaruose besiribojantis su sausomis, nederlingomis dykumomis — Raudonąja žeme.
Didžioji upė padėjo valstiečiams auginti gausų derlių, jos slėnis ir delta atrodė kaip vienas milžiniškas ūkis. Tačiau upės teikiamos galimybės žemės gėrybėmis virsdavo tik sunkaus valstiečių darbo dėka. Visi darbai vykdavo absoliutaus valdovo — faraono, laikyto žmonių ir dievų pasaulio tarpininku, nustatyta tvarka.
 
Nilas
Upės ilgis nuo ištakų iki deltos — 6600 kilometrų. Sudane į ją įteka Baltasis Nilas, kurį maitina didieji pasaulio ežerai, ir Mėlynasis Nilas, į kurį suteka tolimajame Etiopijos plokščiakalnyje iškritusio lietaus vanduo. Egipte slėniu tekančio Nilo vidutinis plotis — devyni šimtai metrų.
 
Memfis ir Gizos piramidės
Memfis buvo Senosios valstybės — faraonų Egipto istorijos laikotarpio — sostinė. Dar ir šiandien prie Memfio, Gizoje, stūkso trys didžiosios piramidės, pastatytos prieš 4500 metų faraonams laidoti. Memfis įsikūręs vakariniame Nilo krante, prie upės deltos, o netoliese — ir dabartinė Egipto sostinė Kairas.
 
Upės slenksčiai ir Asuano užtvanka
Upės slenksčiai — tai upės dugno pakopos. Nile slenksčių gausu, o paskutinis iš jų buvo netoli Asuano, pietinės Senosios Egipto valstybės, ribos.
1970 metais pastatyta Didžioji Asuano užtvanka sulaikė upės vandenis, ir šie išsiliejo į didžiulį Nassero ežerą. Nilas daugiau nepatvindavo.
<...>
 
PIRAMIDĖS 
Faraonų ir kitų valdžios atstovų kapai visada laikyti velionio galios jo žemiškajame gyvenime liudijimu, o nuo trečiosios faraonų dinastijos jie tampa ir valdovo dieviškumo simboliu.
Apie III tūkstantmečio pr. Kr. vidurį faraonų kapai pradėti statyti tobulos piramidės formos. Tai trys garsiosios Gizos piramidės greta senosios Egipto sostinės Kairo. Jų apžiūrėti ir šiandien atvažiuoja milijonai turistų.
 
Mikerino piramidė
Mažiausia iš Gizos piramidžių — čia matome jos statybą — tik 66 metrų aukščio, o jos pagrindo kvadrato kraštinės ilgis — 108 metrai. Ji pastatyta apie 2490 metus pr. Kr. Amžiai nepalietė pirmykštės granitinės piramidės apdailos.
 
Chefreno piramidė
Piramidė pastatyta 2520 metais pr. Kr. Jos aukštis — 136 metrai, kvadratinio pagrindo kraštinės ilgis — 210 metrų. Viršūnėje išlikusi pirmykštė kalkakmenio plokščių apdaila.
 
Didžioji piramidė
Tai antrojo ketvirtosios dinastijos faraono Cheopso piramidė, pastatyta apie 2550 metus pr. Kr. Ji pastatyta iš dviejų su puse milijonų kalkakmenio luitų, kurių kiekvienas sveria apie dvi su puse tonos. Ji keliais metrais didesnė už Chefreno piramidę.
 
Piramidžių statyba
Iki šiol tiksliai nežinoma, kaip egiptiečiai statė savo piramides. Yra įvairių hipotezių apie rampas, kuriomis jie užtempdavo akmens luitus į viršų, tačiau kiekviena hipotezė sulaukia prieštaravimų, todėl vis dar lieka paslaptis, kaip piramidžių statytojai gabendavo ir užkeldavo tokius didelius akmenis.
 
Trys mažosios piramidės
Jose palaidotos trys svarbiausios faraono Cheopso žmonos.
 
Apeiginis luotas
Faraono kūno pergabenimas luotu į piramidę buvo laidojimo apeigų dalis: tuo luotu valdovas turėjo keliauti pas Saulės dievą.
 
Akmenys
Piramidės statytos daugiausia iš kalkakmenio. Koridorių ir kambarių vidinių sienų apdaila paprastai būdavo granito plokščių, o skulptūros darytos iš smiltainio — akmens, kietesnio už kalkakmenį, bet minkštesnio už granitą.
 
Rampos
Gali būti, kad piramidės statytos panaudojant didžiules, pakaitomis išdėstytas nuolaidžias platformas — rampas. Ant jų rogėmis užtraukdavo milžiniškus akmens luitus. Tačiau kai kas mano, jog tokios rampos tiko tik sienų apdailai, o ne pačios piramidės statybai.
 
Akmens luitų gabenimas
Akmens luitai būdavo plukdomi Nilu, paskui velkami rogėmis per medinius volus, o galiausiai užkeliami į reikiamą aukštį.
 
Akmens luitų kėlimas
Kai kurių istorikų nuomone, piramidžių statytojai dvi su puse tonos sveriančius kalkakmenio luitus — jų piramidėje yra daugiau kaip du milijonai — keldavo gervėmis (žr pav.) ...
 
Mikerino piramidės statyba
Šiai piramidei akmens luitai būdavo gabenami iš Asuano akmens skaldyklų, aštuonis šimtus kilometrų per visą Aukštutinį Egiptą.
 
Statybininkai

Piramidžių statyboje nuolat dirbo nedaug meistrų. Didžioji statybininkų dalis buvo valstiečiai: patvinus Nilui jie negalėdavo dirbti laukuose ir būdavo verčiami statyti piramides.
 
Darbų „grandinė“
Visi darbai (akmens gavyba ir gabenimas, tašymas, mūrijimas ir kiti) vyko tarytum „grandine“, vienas po kito, be susigrūdimų ar gaišaties.
 
Būriai žmonių
Kalbėdamas apie piramidės statybą, graikų istorikas Herodotas mini šimtą tūkstančių žmonių, kurie be pertraukos statė ją dvidešimt metų, pamainomis po tris mėnesius.
 
Aukštutinė kripta
Joje paguldydavo faraono kūną. Į ją vesdavo plačiausias koridorius.
 
Piramidės vidus
Piramidės vidus sumanytas kaip labirintas. Aklini koridoriai, šuliniai, užtvaros turėjo paklaidinti įsibrovėlius, besikėsinančius į faraonų kapuose sukrautus lobius.
 
Patalpa svoriui atlaikyti
Patalpa su penkiomis ertmėmis virš Cheopso laidojimo kriptos turėjo paskirstyti viršuje buvusių akmens luitų svorį.
 
Karalienės kripta
Ji būdavo piramidės viduryje.
 
Žemutinė kripta
Vienas koridorius vedė į žemutinę kriptą, gal pastatytą vagims suklaidinti arba sumanytą pirminiame projekte, o vėliau nebaigtą statyti.
 
Įkapės
Faraoną laidodavo kartu su jo asmeniniais ir kasdienio naudojimo daiktais, kurie, kaip manyta, galėjo jam praversti kitame gyvenime.
 
Daiktai
Kai kuriuose puikiai išsilaikiusiuose kapuose rasta kėdžių, lovų, staliukų, suolelių, indų pastovų, tualeto reikmenų, perukų, drabužių, baltinių ir net maisto.
 
Balzamavimas
Prapjovus šoną ir išėmus vidaus organus, kūnas būdavo išdžiovinamas kalio nitrate, o paskui įtrinamas aliejais ir sakais, kurie audinius vėl padarydavo elastingus.
 
Tvarstymas
Balzamuotą kūną aptvarstydavo lino juostomis, kad apsaugotų negyvėlį nuo išorės poveikio.
 
Urnos
Iš kūno išimti vidaus organai būdavo apdorojami atskirai ir dedami į tam tikrus indus — vadinamąsias laidojimo urnas, kurias patikėdavo mirusius globojusių dievų apsaugai.
 
Sarkofagas
Balzamuotas, drobulės juosta sutvarstytas kūnas būdavo uždaromas sarkofage. Tada prasidėdavo tikrosios laidotuvių apeigos.
 
Procesija
Šventikai plikai skusdavosi galvas, kad kūnas būtų tobulai švarus.
 
Apeiginis luotas
Laidojimo luotas būdavo ypatingos formos, tokios pat kaip Saulės dievo valtis, kuria šis keliaudavo per požemių pasaulį. Virš faraono kūno būdavo ištempiamas baldakimas.
 
Laidojimo kompleksas
Piramidės kompleksui priklausė ir dvi tarpusavyje sujungtos šventyklos. Pirmojoje, stovėjusioje Nilo pakrantėje, faraono kūną balzamuodavo. Paskui procesija su šventikais priešakyje pernešdavo jį į laidojimo šventyklą, sujungtą su piramide, kur būdavo atliekamos šventosios apeigos.
 
ŠVENTYKLA
Naujosios valstybės laikotarpiu religinės apeigos vykdavo didžiulėse šventyklose su daug kiemų, portikų ir įvairioms dievybėms skirtų salių. Šventyklas supo kiti statiniai — dievo ir faraonų buveinės. Jų sandara visuomet būdavo tokia pat, nes, kaip sakyta, ją nustatė patys dievai. Šventykloms priklausė daug žemių, kuriose auginti javai, vaisiai ir daržovės. Šventyklų žemės dažniausiai būdavo atleidžiamos nuo mokesčių.
 
Žyniai
Faraonas buvo vyriausiasis visų Egipto šventyklų žynys, tačiau paprastai šias funkcijas vykdydavo vyriausiasis žynys. Didžiosiose šventyklose vyriausiasis žynys turėjo didžiulę galią ir valdė neapsakomus šventyklose saugomus lobius.
 
Švenčiausioji vieta
Tai buvo aukščiausia ir švenčiausia šventyklos dalis, į kurią patekti galėjo tik faraonas ir žyniai.
 
Mirusiems faraonams
Švenčiausioje vietoje laikydavo ir maistą, žynių aukotą dievams ir mirusiems faraonams — jų vardai būdavo išraižyti ant galinės jos sienos.
 
Įėjimas į šventyklą
Abiejose didingo įėjimo į šventyklą pusėse stovėjo didžiulės kolonos, o prieš šventyklą dažniausiai stiebdavosi obeliskų pora: jie būdavo monolitiniai — ištašyti iš vieno akmens luito, aukšti, stačiakampiai, su piramidės formos viršūne, kurią kartais paauksuodavo, kad atspindėtų saulės spindulius.
 
Apeiginis luotas
Per didžiąsias šventes žyniai nešdavo aplink šventyklą medinį paauksuotą luotą su dievo statula, kad ir paprasti žmonės galėtų jį pagarbinti.
 
PAPILDOMOS ŽINIOS
Kas yra egiptologija

Egiptologija — mokslo šaka, tirianti senovės Egipto civilizaciją nuo ištakų iki IV a. po Kr., kai parašytas paskutinis žinomas užrašas hieroglifais. Vėliau hieroglifų reikšmės buvo užmirštos, ir daugelį amžių jas gaubė paslaptis. Lemiamas lūžis įvyko 1799 metais, kai per Napoleono žygį į Egiptą prncūzų kariai atrado vadinamąjį Rozetos akmenį — stelą su užrašais, kurie buvo įrėžti trejopais rašmenimis: hieroglifais, demotiniu raštu ir graikiškomis raidėmis. Tas akmuo padėjo prancūzui Jean-Fran?ois  Champollion (Žanui Fransua Šampoljonui) 1822 metais rasti paslaptingųjų hieroglifų aiškinimo raktą. Nuo šio atradimo ir hieroglifų išaiškinimo prasidėjo šiuolaikinė egiptologija, pradėjusi nagrinėti gausų egiptiečių raštijos palikimą ir atkūrusi iki tol nežinomos civilizacijos istoriją ir kultūrą.
<...> Hieroglifai — ženklai, vaizduojantys ir žmogų, ir jį supantį pasaulį (augalus, gyvūnus ir pan.). Iš pradžių kiekvienas ženklas naudotas kaip piktograma, kitaip tariant, atvaizdas (tarkim, pelėdos) rodė jo reikšmę, bet vėliau, atsiradus būtinybei reikšti abstrakčias idėjas ir tikrinius vardus, ženklus imta vartoti jų fonetine reikšme — jie virto garsais.
 
Egipto civilizacijos ištakos
Egipto civilizacijos ištakos Afrikoje, ketvirto tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje. Tuo metu užliejamame Nilo slėnyje pradėjo kurtis gyvulių ir javų augintojai iš vidurio Šiaurės Afrikos, nebegalėję išgyventi kadaise derlingoje ir vešlioje Sacharoje. Kad Nilo slėnis virstų derlingais laukais, reikėjo didesnės ir labiau organizuotos bendruomenės pastangų nei jų turėjo pirmykštė bendruomenė. Taip susidarė nedidelės politinės bendrijos, kurioms vadovaudavo didžiausias kaimas, ir įsitvirtino vieno vadovo valdžia. Tai buvo faraonų civilizacijos priešaušris.
Pirmosios bendruomenės kovojo tarpusavyje užgrobdamos viena kitos žemes, kol pagaliau, apie 3200 metus pr. Kr., vadinamuoju Archajiniu valstybės laikotarpiu, Egipte liko tik dvi valstybės. Jos suvienytos apie 3000 metus pr. Kr., kai Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą. Jis tapo pirmosios iš trisdešimties faraonų dinastijų pradininku.
 
Faraonų Egipto istorija
Beveik trijų tūkstančių metų Egipto istoriją mokslininkai dalija į kelis tarpsnius, kuriuos skyrė  dvi suirutės, vadinamieji Tarpiniai laikotarpiai, buvę prieš Vidurinę valstybę ir po jos: Senąją valstybę (2690–2180 m. pr. Kr.), Vidurinę valstybę (2133–1785 m. pr. Kr.), Naująją valstybę (1570–1069 m. pr. Kr.) ir nuosmukio laikotarpį (1069–332 m. pr. Kr.).
Per pirmuosius penkis šimtus Senosios valstybės metų šalyje galutinai susiformuoja politinės ir visuomeninės institucijos, kurioms egiptiečiai liko ištikimi daugiau nei dvidešimt amžių. Atskirti dykumos egiptiečiai ilgą laiką buvo apsaugoti nuo užpuolikų, patys taip pat nedegė užkariavimo aistra: faraonai apsiribojo savo valdų išplėtimu  į Nubiją pietuose ir įtaka Palestinai rytuose. Aleksandras Makedonietis užkariavo Egiptą 332 m. po Kr.
 
Faraonai
Pirmosios dvi dinastijos, įskaitant ir šalį suvienijusio Meno dinastiją, priklauso vadinamajam Archajiniam laikotarpiui iki Senosios valstybės. Per visą senovės Egipto istoriją šalį valdė daugiau kaip šimtas faraonų. Ilgiausiai valdė VI dinastijos faraonas Pepis II — nuo 2278 iki 2184 metų pr. Kr.
Senovės Egipte faraonas buvo valdžios viršūnė, o pačią valdžios instituciją galėtume įsivaizduoti kaip piramidę. Laipteliu žemiau faraono buvo žyniai ir valdininkai. Ekonominius klausimus (mokesčių, duoklės, gamybos ir kt.) spręsdavo viziris, aukščiausio rango valdininkas, kuriam būdavo patikimi ir teisingumo reikalai, taigi jis turėjo labai didelę valdžią. Viziriui talkino kaip faraono įgaliotiniai veikę mer — panašiai kaip šiandieniniai ministrai, atsakingi už pagrindines sritis. Faraono valią jie vykdydavo per žemesnio rango valdininkus iki pat vietos valdžios atstovų — provincijų valdytojų. Piramidės pagrindą sudarė penki milijonai Naujosios valstybės gyventojų, kurių didžioji dalis buvo valstiečiai.
Faraono — valstybės simbolio ir ramsčio — vaidmuo religijoje buvo milžiniškas. Jis įkūnijo tvarkos ir teisingumo deivę Maat, todėl buvo šalies vienybės ir laimės garantas. Faraonas turėjo magiškų galių, buvo dangaus ir žemės tarpininkas, šventyklose atliekamomis religinėmis apeigomis palaikydavo žmonių ir dievų santarvę.
Egipte buvo daug dievų, jie laikyti aukštesnėmis būtybėmis, o nuo jų nuotaikos priklausė pasaulio likimas, todėl su jais derėjo gerai sutarti. Egipto dievų viršūnėje buvo dievas Ra Atunas, kurio kultą paskleidė į šiaurę nuo Memfio buvusio Heliopolio (graikiškai „saulės miesto“) žyniai teologai. Atunas įvedė tvarką pirmapradžiame pasaulio chaose, jo palikuonys buvo Izidė ir Ozyris, garbinti visuose gyventojų sluoksniuose, o jų garbinimas išplito ir į graikų bei romėnų civilizacijas.
Kasdienis dievo Saulės kelias, kai per saulėlydį jį apgaubia sutemos, o ryte ir vėl pergalingai pateka, egiptiečiams buvo tikėjimo dvasios gyvenimu po mirties garantas. Tačiau tam reikėjo, kad dvasia galėtų rasti kūną, taigi, kad šis nesupūtų ar nesuirtų. Todėl lavonus imta balzamuoti, atsirado tam tikros laidojimo apeigos, pradėta statyti kapavietes.
 
Išleidimo metai: 2005
Formatas: 26x29 cm
Puslapių skaičius: 30
Įrišimas: Kietas
Vertėjas: Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė
Anotacija: Knygoje per iliustracijas ir įdomų tekstą atskleidžiama senovės Egipto žmonių buitis, žemdirbystės, namų, piramidžių ir šventyklų statybos menas, piramidžių vidaus patalpų statybos paslaptys.

Knygoje yra du didelio formato atvartai, kuriuose vaizduojama žemės dirbimo, gyvenamųjų būstų, laivų ir piramidžių statybos pjūviai.

 
 
Autoriai: Andrea Bachini, Rosaria Parretti
Leidykla: Šviesa
 
Knygos Filmai, Muzika, Žaidimai