Mano sesers globėjas

Mano sesers globėjas

4,60 € 15,88 Lt
Kiekis
Į krepšelį
Pristatymo terminas iki 4 darbo dienų
Pristatymo kaina - siunčiama paštu, priklauso nuo knygų svorio
Apmokėjimas - gavus laišką, kad užsakymas paruoštas
Norite pasiteirauti? 8 682 53171 senanauja@gmail.com
Prekės aprašymas
Pavadinimas: Mano sesers globėjas
ISBN: 9955242825
Knygos ištrauka:
ANA

Kai buvau maža, didžiausia paslaptis man buvo ne tai, kaip padaromi vaikai, bet kodėl. Vaikų „gamybos" mechanizmą aš žinojau - mano vyresnysis brolis Džesas man buvo pakankamai pripasakojęs šia tema - nors tuo metu aš neabejojau, kad pusę iš to, ką girdėjau iš jo, jis pats buvo išgirdęs neteisingai. Kiti mano amžiaus vaikai, kol mokytoja būdavo atsukusi jiems nugarą, klasės žodyne ieškodavo žodžių „penis" ar „vagina" - o mane domino kitos detalės. Sakysime, kodėl kai kurios motinos teturi tik vieną vaiką, o kitos šeimos, atrodo, gausėja tiesiog akyse. Arba, sakysime, man buvo keista girdėti, kaip nauja mūsų mokyklos mokinė Sedona visiems, kas tik jos klausėsi, pasakojo, jog jos vardą tėvai jai davę pagal vietą, kurioje atostogavo tuo metu, kai ją pradėjo. („Gerai, kad jie tuo metu buvo ne Džersio* mieste", - mėgdavo sakyti mano tėtis.)
Dabar, kai man trylika metų, šie mano savitumai dar ryškesni. Mane domina tokios istorijos kaip: aštuntokė turėjo išeiti iš mokyklos dėl to, kad buvo suvedžiota; kaimynė pasidarė vaiką tikėdamasi, jog tai sulaikys vyrą nuo skyrybų. Sakau jums, jei šiandien į žemę nusileistų ateiviai ir pamėgintų detaliai išnagrinėti priežastis, kodėl žemėje gimdomi vaikai, jie prieitų prie išvados, kad dauguma žmonių vaikų susilaukia atsitiktinai - arba dėl to, kad kažkurį vakarą būna per daug išgėrę, arba dėl to, kad apsisaugojimo priemonių efektyvumas nėra šimtaprocentinis, arba dėl tūkstančio kitų ne itin gražių priežasčių.
Kita vertus, aš pati buvau pagimdyta turint labai konkretų tikslą. Aš nebuvau pigaus vyno butelio, mėnulio pilnaties ar akimirkos geidulio rezultatas. Aš gimiau todėl, kad mokslininkui pavyko sujungti mano motinos kiaušinėlius ir tėvo spermą ypatingu būdu, sukuriant vertingą genetinę kombinaciją. Faktiškai, kai Džesas man papasakojo, kaip padaromi vaikai, ir aš, didžioji abejotoja, nusprendžiau išgirsti tiesą iš savo tėvų lūpų, gavau daugiau nei tikėjausi. Jie pasisodino mane šalia savęs ir, be abejo, paaiškino visus įprastus techninius proceso aspektus, tačiau pasakė ir dar kai ką - ogi kad iš daugelio mažų embrionų jie pasirinko manąjį, nes dėl unikalių genetinių savybių būtent aš galėjau išgelbėti savo seserį Keit.
- Laukdamiesi mes tave mylėjome dargi labiau, - be abejo, patikino mano motina, - nes tiksliai žinojome, ko laukiamės.
Tačiau tai, ką išgirdau, mane skatino svarstyti, kas būtų buvę, jei Keit būtų buvusi sveika. Galimas daiktas, aš dar plevenčiau danguje ar kur kitur.
Laukdama, kol būsiu susieta su kūnu, kad kurį laiką praleisčiau žemėje. Ir jau tikrai aš nebūčiau atsidūrusi šioje šeimoje. Matote, kitaip nei likusi laisvojo pasaulio dalis, aš čia atsidūriau neatsitiktinai. Ir jei tavo tėvai turi tave dėl kokios nors konkrečios priežasties, tegu geriau ta priežastis egzistuoja ir toliau. Nes jei jos nebeliks, nebeliks ir tavęs.

Lombarduose, galimas daiktas, daugybė šlamšto, bet jie taip pat yra istorijų inkubatorius, jei manęs paklaustumėte, nors to ir nepadarėte. Kas privertė žmogų atnešti į lombardą Niekad Anksčiau Nedėvėtą Briliantą? Kam taip stipriai reikėjo pinigų, kad jis atnešė parduoti vienaakį pliušinį meškiuką? Kai prisiartinu prie prekystalio, manęs nepaleidžia mintis, kad kas nors pažvelgs į medalioną, kurį ketinu atiduoti, ir užduos man tuos pačius klausimus.
Už prekystalio stovinčio vyriškio nosis yra ropės formos, o jo akys taip giliai nugrimzdusios į akiduobes, kad aš negaliu įsivaizduoti, kaip jis sugeba viską apžvelgti ir susitvarkyti su savo darbu.
- Ko nors reikia? - paklausia jis.
Stovėti ir tylėti - tai visa, ką galiu padaryti užuot apsisukusi ir išėjusi pro duris, apsimesdama, kad patekau čia per klaidą. Vienintelis dalykas, suteikiantis man stiprybės neišeiti, yra žinojimas, kad aš nesu pirmoji, stovinti prie šio prekystalio ir laikanti saujoje vienintelį pasaulyje dalyką, su kuriuo niekuomet neketinau išsiskirti.
- Aš norėčiau kai ką parduoti, - galiausiai pasakau jam.
- Ar aš turėčiau mėginti atspėti, kas tai yra?
- Oi, - nurydama seiles, aš išsitraukiu medalioną iš savo džinsų kišenės. Auksinė širdelė krinta ant stiklinio prekystalio ir pasislepia grandinėlės balutėje.
- Tai aukščiausios prabos auksas, - giriu savo prekę. - Vargu ar bent kartą dėvėtas.
Tai melas; iki šio ryto aš jo nebuvau nusiėmusi nuo kaklo septynerius metus. Mano tėvas man jį padovanojo, kai man buvo šešeri. Tai įvyko po kaulų čiulpų persodinimo operacijos. Tėvas pasakė, kad kiekvienas, kuris suteikia seseriai tokią didelę dovaną, nusipelno dovanos ir pats. Dabar, kai medalionas guli ant prekystalio, mano kaklas šiurpsta ir jaučiasi be galo nuogas.
Vyriškis prisikiša sau prie akies lupą, pro kurią akis atrodo beveik normalius dydžio.
- Duosiu tau dvidešimt.
- Dolerių?
- Ne, pesų. Ką manai?
- Jis vertas penkiskart tiek! - sušunku, mėgindama atspėti.
Vyriškis gūžteli pečiais.
- Aš nesu tas, kuriam reikia pinigų.
Desperatiškai susitaikydama su sandėrio sąlygomis paimu medalioną, ir įvyksta keisčiausias dalykas - mano ranka tiesiog susigniaužia į neatgniaužiamą kumštį, tarytum Gyvybės Nasrai. Mano veidas įrausta nuo pastangų ištiesti į delną susmigusius pirštus. Atrodo, praeina valanda, kol medalionas galiausiai įkrenta į ištiestą lombardo savininko delną. Jo akys lieka įsmeigtos man į veidą, tik dabar kiek sušvelnėjusios.
- Pasakyk namiškiams, kad jį pametei, - pasiūlo jis, šį patarimą pridėdamas už dyką.
Jei ponas Websteris nuspręstų į savo žodyną įtraukti žodį „keistuolis", Ana Ficdžerald būtų geriausias šio termino apibūdinimas, kokį tik jis galėtų surasti. Keistumas susijęs daugiau nei su mano išvaizda, bet gana ir tos: sudžiūvusi kaip tremtinė, praktiškai be krūtinės, dulkių spalvos plaukais, susiliejančiomis strazdanomis ant skruostų, kurios, leiskite jums pasakyti, neišblunka net nuo citrinos sulčių, akinių su saulės filtrais ar netgi, švelniai tariant, švitrinio popieriaus. Ne, Dievas mano gimimo dieną aiškiai buvo savotiškos nuotaikos, nes prie šios keistos fizinių savybių kombinacijos Jis pridėjo ir panašią aplinką, kurioje teko gimti.
Mano tėvai stengėsi, kad mano gyvenime viskas būtų normalu, bet tai sąlyginė sąvoka. Tiesa, aš niekada ir nebuvau vaikas tikrąja to žodžio prasme. Tiesą sakant, tas pat pasakytina ir apie Keit ir Džesą. Spėju, kad galbūt pirmaisiais savo gyvenimo metais, kol Keit buvo diagnozuota liga, tikrą vaikystę patyrė Džesas, bet nuo minėto momento mes buvome per daug apsikrovę rūpesčiais ir mintimis, kad galėtume nerūpestingai šuoliuoti vaikystės pievomis paauglystės link. Ar žinote, kad dauguma mažų vaikų save suvokia kaip animacinius personažus? Jie tiki, kad jei ant jų galvos nukris priekalas, jie galės paprasčiausiai nugramdyti save nuo šaligatvio ir eiti toliau. Taigi aš niekuomet tuo netikėjau. Kaip galėjau tikėti, jei prie mūsų pietų stalo viena vieta buvo faktiškai rezervuota Mirčiai? Keit serga sunkia promielocitinės leukemijos forma. Iš esmės taip nėra - dabar liga jai nepasireiškia, bet snaudžia po jos oda, kol vieną dieną nubunda ir nusprendžia vėl užriaumoti. Liga buvo diagnozuota, kai jai buvo dveji; o dabar jai šešiolika. Molekulinis atkrytis, granulocitai ir portakatas - šie žodžiai yra mano žodyno dalis, nors jų niekad nerasi jokiame intelekto ar žinių tyrimo teste. Aš esu alogenetinė donorė - tobulas genetinis sesers atitikmuo. Kai Keit reikia leukocitų, kamieninių ląstelių ar kaulų čiulpų, galinčių priversti jos kūną apgaulingai manyti, kad jis sveikas, aš esu ta, kuri visa tai tiekia. Beveik visuomet, kai tik Keit guli ligoninėje, aš irgi atsiduriu tenai.
O apskritai tai jūs turite visišką teisę netikėti nei tuo, ką apie mane išgirstate, nei ypač tuo, ką aš jums pasakoju pati.
Kai lipu laiptais aukštyn į savo kambarį, iš savojo išeina mano motina, dėvinti naują vakarinę suknią.
- A, - pasako ji, atsukdama man nugarą. - Kaip tik ta mergaitė, kurią norėjau pamatyti.
Aš užsegu suknios užtrauktuką ir mėginu įvertinti besisukinėjančios priešas mane motinos drabužį. Mano motina galėtų būti graži moteris, jei stebuklingai nusileistų parašiutu į kitą, laimingesnį, gyvenimą. Ji turi ilgus juodus plaukus ir grakščius princesės raktikaulius, bet jos lūpų kampučiai nusvirę žemyn, tarytum ji ką tik būtų prarijusi karčią naujieną. Ji turi mažai laisvo laiko, nes jos kalendorius yra toks daiktas, kuris gali staiga apsiversti aukštyn kojomis, jei, sakysime, mano sesuo ką nors susitrenkia ar jai iš nosies ima bėgti kraujas. Tačiau tą laisvą laiką, kurį turi, ji praleidžia naršydama po bluefly.com tinklapį ir jame užsisakinėdama beprotiškai gražias vakarines suknias, skirtas lankytis ten, kur ji niekad nenueis. Ką tu manai? - paklausia ji.
Suknia yra visų saulėlydžio atspalvių ir pasiūta iš medžiagos, kuri, motinai judant, skleidžia malonų šnaresį. Suknia neturi petnešėlių, ją galėtų dėvėti žvaigždė, grakščiai žingsniuojanti raudonu kilimu - tai tikrai ne tas modelis,  kurį būtų galima tikėtis išvysti Aukštutiniojo Derbio priemiesčio name. Motina susuka plaukus į kuodą ir laiko juos rankomis. Ant jos lovos guli dar trys suknios - viena juoda, aptempianti kūną, kita nusėta stiklo karoliukais, 0 trečioji iš pažiūros atrodo neįmanomai maža.
- Tu atrodai...
Pavargusi. Šis žodis plazda už mano lūpų, bet neišsiveržia pro jas.

*  Diersiai - pieninių galvijų veislė (vert.).
Išleidimo metai: 2006
Formatas: 15x24 cm
Puslapių skaičius: 495
Įrišimas: Kietas su aplanku
Vertėjas: Iš anglų k. vertė Darius Kaunelis
Anotacija: Viena žinomiausių Amerikos rašytojų – Jodi Picoult – kritikų ir skaitytojų labiausiai vertinama už sugebėjimą atskleisti žmonių jausmus.

„Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą.

Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi?
Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises?
Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi?
Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?

Romane kontroversiško realaus gyvenimo problemas Jodi Picoult gvildena išmintingai, taktiškai ir jautriai.
Autoriai: Jodi Picoult
Leidykla: Alma littera
 
Knygos Filmai, Muzika, Žaidimai