Kaip vanduo šokoladui

Kaip vanduo šokoladui

3,80 € 13,12 Lt
Kiekis
Į krepšelį
Pristatymo terminas iki 4 darbo dienų
Pristatymo kaina - siunčiama paštu, priklauso nuo knygų svorio
Apmokėjimas - gavus laišką, kad užsakymas paruoštas
Norite pasiteirauti? 8 682 53171 senanauja@gmail.com
Prekės aprašymas
Pavadinimas: Kaip vanduo šokoladui
ISBN: 9986162947
Knygos ištrauka: PIRMAS SKYRIUS

Sausis
Kalėdiniai pyragėliai

Reikia:
l skardinėlės sardinių,
pusės ringės rūkytos dešros,
svogūno galvutės,
l skardinėlės mažų aitriųjų paprikų,
10 kvietinės duonos papločių,
raudonėlio

Ruošimo būdas:

Svogūną reikia susmulkinti. Patariama šiek tiek svogūno užsidėti ant momens, tai saugo nuo varginamo ašarojimo, jei kas nors šalia pjausto svogūnus. Ne tai blogiausia, kaip sakoma, kad ašaroji nuo pjaustomų svogūnų, tiesiog kartais pradėjęs taip įsiverki, kad niekaip negali sustoti. Nežinau, ar jums yra taip nutikę, bet man tai jau tikrai. Ir galybę kartų. Mama sako, taip yra dėl to, kad aš tokia pat jautri svogūnams kaip mano senelės sesuo Tita.
Pasakojama, kad Tita buvusi tokia jautri svogūnų kvapui, jog dar mano prosenelės įsčiose vis ašarodavo juos pjaustant; ji pravirkdavo taip garsiai, kad verksmą girdėdavo net apykurtė virėja Načia. Vieną kartą ji taip klykė, kad tai paankstino gimdymo laiką. Mano prosenelei nespėjus nė susivokti, Tita išvydo pasaulį tiesiai ant virtuvės stalo, ir ją apgaubė verdamos lakštinių sriubos, čiobrelių, lauro lapų, kalendros, virinto pieno, česnakų ir, žinoma, svogūnų kvapai. Kaip suprantate, pribuvėjos nė neprireikė, todėl Tita gimė raudodama, tarsi iš anksto būtų žinojusi pranašystę, kad ištekėti ir patirti vedybinę laimę jai neskirta. Načia vėliau pasakojusi, kad Tita į šį pasaulį įplaukė tikrąja to žodžio prasme, su didžiausiu ašarų potvyniu, užliejusiu ne tik virtuvės stalą, bet ir grindis.
Po vidurdienio, kai išgąstis aprimo, kaitri saulė išdžiovino vandenį, Načia šluostė raudonus grindų koklius. Taip atsirado net penki kilogramai druskos, ir šių atsargų maistui pakako gana ilgai. Toks nepaaiškinamas gimimo būdas nulėmė nenumaldomą Titos potraukį prie virtuvės ir tai, kad joje teko praleisti didžiąją gyvenimo dalį jau nuo pirmos gyvenimo akimirkos, ir dar: jos tėvą, tai yra mano prosenelį, ištiko infarktas, jis pasimirė vos jai sulaukus dviejų dienų. Mamai Elenai nuo sukrėtimo dingo pienas. Kadangi tuomet dar nebuvo pieno mišinių ar kokio kito pakaitalo, o žindyvės rasti nepavyko, kilo rūpestis, kaip mergaitę maitinti. Načia, išmaniusi galybę virtuvės paslapčių ir kitų gyvenimiškų dalykų, kurių čia neminėsime, apsiėmė ruošti mergaitei valgį. Ji pasirodė tinkamiausia rūpintis "nekalto kūdikio pilvo reikalais", nors savo vaikų neturėjo. Ji nei skaityti, nei rašyti nemokėjo, tačiau virtuvės reikalus nepaprastai gerai išmanė. Mama Elena mielai priėmė šį pasiūlymą, nes, nepaisant gedulo, jos pečius užgriuvo ūkio priežiūros darbai, turėjo mąstyti, kaip išmaitinti vaikus ir suteikti jiems gerą išsilavinimą, o papildomų rūpesčių dėl naujagimės maitinimo jai tikrai nereikėjo.
Taigi nuo tos dienos Tita buvo apgyvendinta virtuvėje, kur, maitinama košėmis ir arbatėlėmis, augo kaip ant mielių. Galima sakyti, jau tada atsirado šeštasis pojūtis - maisto gaminimo. Pavyzdžiui, jos maitinimas priklausė nuo virtuvės darbo: rytą, kai užuosdavo verdamas pupeles, ar vidurdienį, kai pajusdavo, kad vanduo vištoms pešti jau karštas, o paskui pavakare, kai pasklisdavo ką tik iškeptos duonos kvapas, -t ada ji suprasdavo, kad laikas prašytis maitinamai.
Kartais ji ūmai pravirkdavo, ypač Načiai smulkinant svogūnus, tačiau žinodamos, dėl ko taip yra, nė viena šiems verksmams didelio dėmesio netejkė. Dažnai tai net virsdavo pramoga, tad vaikystėje Tita neskirdavo, kada ji verkdavo iš džiaugsmo, o kada iš tikro poreikio verkti. Juokas jai tapo verksmo forma.
Lygiai taip pat ji neskirdavo troškimo gyventi nuo troškimo valgyti. Nėra lengva žmogui, suvokiančiam aplinką tik kaip virtuvę, pažinti išorinį pasaulį. Tas didžiulis už virtuvės durų į namo gilumą atsiveriantis pasaulis ją baugino, pažįstamesnės buvo kitos durys, vedančios iš virtuvės į kiemą, į sodą, į daržą, - taip, tai buvo jos pasaulis, ir jis buvo svarbiausias. Visai priešingai nei jos seserims, kurias Titos pasaulis gąsdino, atrodė kupinas nežinomų pavojų. Joms buvo keista ir nesuprantama žaisti virtuvėje, nors vieną dieną Tita įkalbėjo pasižiūrėti, kaip nuostabiai atrodo lietaus lašai, tekšintys ant įkaitusios krosnies.
Tuo metu, kai Tita dainavo ir šlapiomis rankomis gaudė ritmingai tekšinčius lašus, kad jie kristų ant krosnies ir "šoktų", Rosaura abejingai tūnojo kamputyje. To nepasakysi apie Gertrūdą, kuriai patiko viskas, kas ritminga, - ar tai būtų judesys, ar muzika, - ji su džiaugsmu įsitraukė į žaidimą. Taigi Rosaurai neliko nieko kita, kaip irgi pradėti žaisti, tačiau rankų ji nenorėjo sušlapti, tai ir džiaugsmo didelio nepatyrė. Tuomet Tita pasišovė jai padėti, stengdamasi prikišti jos rankas prie šiltos krosnies, bet Rosaura pasipriešino, ir jos kovojo tol, kol supykusi Tita paleido jos rankas, o ši neišlaikė pusiausvyros ir pargriuvusi prisilietė prie įkaitusios krosnies. Maža to, kad gerai gavo į kailį, Titai savame pasaulyje - virtuvėje - buvo uždrausta žaisti su seserimis. Taigi jos žaidimų drauge tapo Načia. Juodvi išgalvodavo įvairiausių žaidimų ir užsiėmimų, susijusių su virtuve ir maisto ruošimu. Kartą miesto aikštėje išvydusios prekeivį, iš balionėlių darantį įvairiausias gyvūnų figūrėles, tą patį sumanė pamėginti iš rūkytų dešrų. Jos pasidarė ne tik žinomų, bet ir išgalvotų gyvūnų figūrelių, pavyzdžiui, gyvūną su gulbės kaklu, šuns letenomis ir arklio uodega.
Būdavo gaila paskui jas ardyti, bet dešras reikėjo kepti. Todėl Tita dažniausiai priešindavosi. Vienintelė išimtis, kai Tita sutikdavo grąžinti dešrą, - tai pažadas kepti kalėdinius pyragėlius, nes juos nepaprastai mėgo. Ji ne tik be liūdesio atsisveikindavo su gyvūnėliais, bet ir pati stebėdavo linksmai čirškančią dešrą.
Dešrą kalėdiniams pyragėliams reikia labai atidžiai kepti ant lėtos ugnies, ji turi būti iškepusi, bet neapskrudusi. Kai dešra pagaliau iškepa, reikia dėti sardines, prieš tai išėmus ašakas. Peiliu nuo odelių reikia pašalinti juodas dėmes. Kartu įmaišomas smulkintas svogūnas, aitriosios paprikos ir raudonėlis. Šis įdaras kurį laiką paliekamas, o paskui juo įdaromas pyragas.
Tita nepaprastai mėgaudavosi šiuo procesu, nes nuo dubens su įdaru sklisdavo malonus kvapas, o kvapai primindavo praėjusį laiką, visiškai kitokį nei nūdienos kvapai ir garsai. Titai labai patiko traukti į save tą nepakartojamą dūmo kvapą ir mintimis keliauti savo prisiminimais.
Nelabai prisiminė, kada pirmąkart užuodė šių pyragėlių kvapą, nes gali būti, kad prisimena iš tų laikų, kai dar nebuvo gimusi. Galbūt keistas dešros ir sardinių derinys taip smarkiai ją sugundė, kad išsirinko būtent Mamos Elenos įsčias ir tokiu būdu papildė De la Garsų šeimą, kur žmonės skaniai maitindavosi ir ruošdavo ypač gardžią dešrą.
Mamos Elenos sodyboje dešros ruošimas prilygo ritualui. Dieną prieš tai imdavo lupti česnakus, ruošti aitriąsias paprikas ir malti prieskonius. Šeimos moterys dalyvaudavo visos iki vienos: Mama Elena, jos dukterys Gertrūda, Rosaura ir Tita, virėja Načia ir tarnaitė Čenčia. Susėdusios aplink virtuvės stalą šnekučiuodavosi ir juokaudavo, o laikas iki sutemų skriete praskriedavo. Tuomet Mama Elena tardavo:
- Šiandien pakaks.
Ji tuščiai burnos neaušindavo, tad po šių žodžių visos suprasdavo, ką toliau daryti. Pirmiausia nukraustydavo stalą, o paskui pasidalydavo darbus: viena eidavo uždaryti vištų, kita - pasemti vandens iš šulinio, kad pusryčiams nestigtų, o trečia pasirūpindavo malkomis pakurti krosnį. Tą dieną nereikėdavo nei lyginti, nei megzti, nei siūti. Galiausiai visos išsiskirstydavo po savo kambarius skaityti, melstis ir miegoti. Vieną tokią pavakarę, dar Mamai Elenai neištarus, kad leidžiama kilti nuo stalo, Tita, kuriai jau buvo penkiolika, virpančiu balsu pasakė, kad su ja norėtų pasikalbėti Pedras Muskisas...
- Ir ką gi tas ponas ketina man pasakyti?
Tą Mama Elena ištarė, rodos, po visą amžinybę trukusios tylos, kuri sustingdė Titai sielą. Vos girdimu balsu Tita ištarė:
- Aš nežinau.
Mama Elena dėbtelėjo į Titą žvilgsniu, kuriame atsispindėjo visi metai, nugyventi šioje šeimoje tvardantis.
- Ką gi, geriau jau išsyk perspėk jį, tegul nesivargina prašydamas tavo rankos. Jis tik veltui švaistytų savo ir mano laiką. Puikiai žinai, kad, būdama jauniausia duktė, privalai rūpintis manimi ligi pat mirties.
Ištarusi šiuos žodžius Mama Elena lėtai pakilo nuo stalo, įsidėjo akinius į prijuostės kišenaitę ir pabaigą reiškiančiu tonu pranešė:
- Šiandien pakaks!
Tita gerai žinojo, kad pokalbis pagal šių namų įstatymus čia nepageidaujamas, tačiau ji pirmąsyk išdrįso paprieštarauti savo motinos valiai.
- Bet aš manau, kad...
- Tu neturi teisės nieko manyti, ir baigta! Niekas nuo amžių amžinųjų mūsų giminėje nėra prieštaravęs šiai tradicijai, ir tu nebūsi pirmoji, kuri šitaip pasielgs.
Tita panarino galvą, ašaros papsėjo ant stalo, tokios sunkios ir kaip jos pečius užgulusi lemtis. Nuo tos akimirkos ir jos, ir stalo laukė tas pats, - juk nėra vilties nusikratyti absurdiškų prievolių, kurias reikės atlikti, pasukti gyvenimą kita linkme, o stalui teks sugerti nuo vaikystės čia lietas ašaras ir susitaikyti su nuosprendžiu.
Bet Tita su tuo nesusitaikė. Jai nedavė ramybės galybė minčių ir abejonių. Pavyzdžiui, labai knietėjo sužinoti, kas šios tradicijos pradininkas. Būtų gerai šiam išradingam asmeniui pranešti, kad jo sumanymas apsaugoti moterų senatvę turėjo vieną nedidelį trūkumą. Jeigu Titai nelemta ištekėti ir susilaukti vaikų, kas tada senatvėje pasirūpins ja pačia? Kokia ateitis numatyta jai? O gal manyta, kad dukterys, karšinančios savo motinas, po gimdytojų mirties ilgai neišgyvens? O ištekėjusios moterys, nesusilaukusios vaikų? Kas jomis pasirūpins? Ir dar, kas lemia, kad būtent jauniausiajai dukteriai skirta karšinti motiną, o ne vyriausiajai? Ar kas nors teiravosi pasmerktųjų dukterų nuomonės? Ar joms leista bent jau pažinti meilę? O gal ir tai uždrausta?
Titą puikiai žinojo, kad visos šios abejonės tebegulės neatsakytų klausimų archyve. De la Garsų šeimoje turėjai paklusti, ir viskas. Mama Elena paliko virtuvę supykusi ir į Titą net nepažvelgė, maža to, visą savaitę nepratarė jai nė žodžio.
Tylos įžadai buvo sulaužyti, kai motina apžiūrinėjo drabužius, kuriuos siuvo kiekviena moteris. Mama Elena pastebėjo, kad nepriekaištingai susiūtas Titos siuvinys prieš tai nebuvo daigstytas.
- Turiu tave pagirti, - tarė jai, - dygsniai tolygus, bet prieš tai siuvinio nesudaigstei, tiesa?
- Ne, - atsakė Titą, apstulbusi, kad tylos bausmė pagaliau baigėsi.
- Vadinasi, reikės viską išardyti. Sudaigstysi siuvinį, susiusi iš naujo, o tada ir įvertinsiu tavo darbą. Ateity žinok, kad tinginys ir šykštuolis moka du kartus.
- Bet taip sakoma apie tuos, kurie klysta, o jūs pati ką tik sakėte, kad mano siuvinys...
- Tu ir vėl drįsti man priešgyniauti? Jau gana to, kad laužai siuvimo taisykles.
- Atleiskite, mamyte. Daugiau tai nepasikartos.
Titos žodžiai kiek apmaldė Mamos Elenos pyktį. Maloniai ištarti "mamyte" nebuvo taip paprasta. Mamai Elenai atrodė, kad žodis "mama" nepakankamai pagarbus, tad nuo mažens įpratino dukteris kreiptis į ją "mamyte". Vienintelė Tita nepaisė šios taisyklės arba kreipdavosi į ją nepakankamai pagarbiai, už tai ne kartą yra užsidirbusi antausį. Tačiau šįkart jai puikiai pavyko! Mama Elena patenkinta mąstė, kad galiausiai pavyko sutramdyti neklusnų jaunylės būdą. Deja, neilgai teko džiaugtis, nes kitą dieną, lydimas savo garbaus tėvo, jų namuose pasirodė Pedras Muskisas, ketindamas prašyti Titos rankos. Jų apsilankymas sukėlė tikrą sambrūzdį. Niekas to nesitikėjo. Prieš dieną Tita per Načios brolį perdavė Pedrui žinutę, kad atsisakytų vizito. Anas dievagojosi, kad žinutę Pedrui perdavęs, tačiau svečiai vis dėlto atvyko. Mama Elena juos pakvietė į svetainę. Ji elgėsi maloniai, tačiau paaiškino, kodėl Tita negalinti tekėti.
- Žinoma, jeigu jūs norite apvesdinti Pedrą, tai galiu pasiūlyti kitą savo dukterį, Rosaurą, tik dvejais metais vyresnę už Titą, ji puiki partija ir pasirengusi santuokai...
Išgirdusi tokius žodžius Čenčia ant Mamos Elenos vos neapvertė padėklo su kava ir sausainiais, ji kaip tik įžengė į svetainę pasiūlyti ponui Paskualiui su sūnumi pasivaišinti. Atsiprašiusi paskubomis spruko į virtuvę, kur, nekantraudamos išgirsti, kas vyksta svetainėje, lūkuriavo Tita, Rosaura ir Gertrūda. Vos jai pasirodžius, visos metė darbus, kad tik nepraleistų iš pasakojimo nė žodelio.
Visos buvo užsiėmusios kalėdiniais pyragėliais. Kaip matyti iš pavadinimo, šie pyragėliai paprastai kepami artėjant Kalėdoms, tačiau šįkart jie buvo skirti Titos šešioliktojo gimtadienio šventei, nes juos Tita labai mėgo.
- O dievulėliau? Šeimininkė siūlo dukters ranką lyg kokį troškinį? Ir nė galvos nesuka, kad ne tą, kurios jiems reikia? Bet juk ne tas pats, jei prašai paplotėlių, o tau paduoda troškinį.
Čenčia, pasakodama viską, kas vyksta svetainėje, nesiliovė kalbėjusi tokiais palyginimais, žinoma, savaip viską pagražindama. Tita gerai žinojo, kokia ji gali būti melagė ir pramaniūgė, tačiau niekaip negalėjo atsikratyti apėmusio nerimo. Ji nenorėjo priimti už gryną pinigą to, ką dabar išgirdo. Vaizduodama visiškai ramią, ji toliau kočiojo paplotėlius, o seserys su Načia dėjo įdarą.
Geriausi yra krosnyje kepti paplotėliai. Bet, jei nėra galimybės, galima nedidelių paplotėlių užsisakyti duoninėje, nes dideli šiems pyragėliams netinka. Įdaryti pyragėliai dar dešimt minučių kepami orkaitėje ir patiekiami karšti. Patariama per naktį laikyti juos uždengtus drobe, kad papločių tešla prisigertų dešros syvų.
Titą jau baigė įdaryti pyragėlius rytdienos puotai, kai virtuvėje pasirodė Mama Elena ir pranešė, kad sutinka su Pedro prašymu vesti dukterį, tik ne Titą, o Rosaurą.
Išgirdusi šią žinią, Titą pasijuto taip, tarsi jos kūną butų sukaustęs žiemos šaltis; buvo taip šalta ir sausa, kad jos skruostai užsiliepsnojo, jie pasidarė raudoni - kaip tie obuoliai ant stalo. Tas stingdantis šaltis dar ilgai jos nepaleido, ir niekas negalėjo jo išsklaidyti, net Načios pasakojimas, kai ji, išlydėdama poną Paskualį Muskisą su sūnumi, nugirdo jų pokalbį. Načia ėjo tėvui su sūnumi iš paskos. Jiedu žingsniavo lėtai ir ponas Paskualis tyliai, bet piktokai paklausė sūnaus:
- Pedrai, kodėl taip pasielgei? Sutikdamas vesti Rosaurą atrodei apgailėtinai. Kur dingo meilė, kurią prisiekei Titai? Ar tai buvo vien tušti žodžiai?
- Žinoma, ne, bet jeigu jums draustų vesti moterį, kurią mylite, o vienintelė išeitis būtų vesti jos seserį, kad tik gyventumėt arčiau jos, ar pasielgtumėt kitaip?
Načiai nepavyko išgirsti atsakymo, nes Pulkė, jų šuo, triušį palaikęs katinu, puolė pasiutiškai skalyti.
- Vadinasi, tu nusprendei vesti nemylimą?
- Ne, tėve, aš vedu todėl, kad per daug myliu Titą.
Balsai pamažu tolo, be to, juos užgožė sausų lapų čežėjimas po vyrų kojomis. Labai keista, kad Načia, kuri laikyta apykurte, pasakojo girdėjusi jų šneką. Tita padėkojo jai už persakytą pokalbį, tačiau niekas negalėjo išsklaidyti nusivylimo Pedru. Sakoma, kurčias negirdi, bet supranta. Galbūt Načia išgirdo tik tai, ką kiti nutylėjo. Tąnakt Titai taip ir nepavyko užmigti, ji negalėjo paaiškinti užplūdusių jausmų. Apmaudu, kad tais laikais dar nebuvo žinoma apie kosmoso juodąsias skyles, nes tuomet būtų maniusi, kad jos krūtinėje atsirado juodoji skylė, pro kurią ir skverbiasi begalinis šaltis.
Kai tik užmerkdavo akis, aiškiai prisimindavo pernykštes Kalėdas, kai Pedras su visa šeima buvo pirmąkart pakviestas į jų namus vakarienės, ir šaltis ją smaigstė lyg adatomis. Nors buvo prabėgę metai, ji puikiai prisiminė garsus, kvapus, savo naujos suknelės šiugždesį, kai ėjo ką tik išvaškuotomis grindimis, Pedro žvilgsnį, glostantį jos pečius... Ak, tas žvilgsnis! Ji nešė svečiams saldumynus didelėje vazoje, kai jį pajuto, tokį karštą, net nutvilkiusį jai odą. Pasisuko - ir jų žvilgsniai susitiko. Tą akimirką ji suvokė, ką pajunta spurga, įleista į verdantį aliejų. Ją užliejusi karščio banga buvo tokia smarki, kad visas kūnas pradėjo šnypšti, - veidas, pilvas, širdis, krūtys, - Tita negalėjo to žvilgsnio atlaikyti ir nuskubėjo į atokesnę svetainės vietą, kur Gertrūda skambino pianola "Jaunystės akis". Padėjusi ant stalelio vazą su saldumynais, ji paėmė pirmą pasitaikiusią taurelę su "Nojaus likeriu" ir prisėdo prie kaimynystėje gyvenančios Pakitos Lobo. Tačiau pasitraukusi toliau nuo Pedro ji nieko nelaimėjo; jautė, kaip kraujas pašėlusiai tvinksi gyslose. Skruostus užliejo sodrus raudonis, o klaidžiojantis žvilgsnis niekaip nerado savo tikslo. Pakita pastebėjo, kad ji keistai atrodo, ir nudavusi susirūpinusią pakalbino:
- Puikus likeris, ar ne tiesa?
- Jums patinka?
- Titą, ar gerai jautiesi? Atrodai sutrikusi.
- Viskas gerai, ačiū.
- Esi tokio amžiaus, kad ypatingomis progomis gali paragauti šiek tiek likerio, bet prieš tai reikia paklausti mamos leidimo. Matau, tu susijaudinusi, net virpi. - Ir su užuojauta pridūrė: - Daugiau negerk, nes dar iškrėsi kokį pokštą.
Tik to jai trūko! Kad Pakita Lobo palaikytų ją girta. Žūtbūt reikėjo išsklaidyti jos abejones, kol gandas nepasiekė motinos. Mintis apie gimdytoją trumpai privertė ją pamiršti Pedrą ir ji visais būdais įtikinėjo Pakitą, kad jos mintys tebėra skaidrios, o protas skvarbus. Pasidalijo su ja gandais ir apkalbomis. Net atskleidė jai receptą "Nojaus likerio", kuris gaminamas iš keturių uncijų alberčigo kauliukų ir pusės svaro abrikosų kauliukų užplikius juos asumbre verdančio vandens ir palaikius dvidešimt keturias valandas, kad suminkštėtų; paskui jie išgliaudomi, susmulkinami ir užplikomi dviem asumbrėmis verdančio vandens. Penkiolika dienų viskas mirksta. Paskui reikia distiliuoti. Kai du su puse svaro smulkaus cukraus visiškai ištirpsta vandeny, dedamos keturios uncijos apelsinmedžio žiedų, gerai sumaišoma ir košiama. Norėdama visiškai išsklaidyti Pakitos įtarimus, kad jos fizinė ir psichinė sveikata kuo puikiausia, pridūrė, kad asumbre - tai 2,016 litro, nei daugiau, nei mažiau.
Kai Mama Elena priėjo pasiteirauti, ar Pakitai nieko netrūksta, šioji džiaugsmingai atsakė:
- Man visko pakanka! Kokios puikios tavo dukterys! Ir kaip įdomiai pasakoja!
Mama Elena pasiuntė Titą į virtuvę atnešti daugiau užkandžių ir padalyti juos svečiams. Neatsitiktinai šalia atsidūręs Pedras pasisiūlė jai padėti. Tita tylėdama skubiai ėjo virtuvės link. Pedro artumas jai kėlė jaudulį. Ji pasuko tiesiai prie didelių padėklų su gardžiais užkandžiais, kantriai laukiančiais ant virtuvės stalo.
Niekuomet nepamirš to atsitiktinio susilietimo rankomis, kai abudu negrabiai mėgino paimti tą patį padėklą.
Tuomet Fedras ir prisipažino ją mylįs.
- Panele Tita, naudojuosi šia puikia proga galėdamas pasikalbėti su jumis viena, noriu pasakyti, kad esu pamilęs jus iš visos širdies. Žinau, mano poelgis per drąsus ir įžūlus, bet jūs tokia nepasiekiama, kad nutariau jau šį vakarą jums prisipažinti. Prašau tik viena: atsakykit, ar galiu tikėtis jūsų meilės?
- Dabar nežinau, ką jums atsakyti. Duokit man laiko.
- Ne, aš neištversiu, man reikia atsakymo tuojau pat: jei myli, nereikia svarstyti. Juk arba myli, arba ne. Aš nesu iškalbus vyriškis, tačiau žodžių tuščiai nelaidau. Prisiekiu, mylėsiu jus amžinai. O jūs? Ar jaučiate man tą patį?
- Taip!
Taip taip, tūkstantį kartų taip. Nuo tos nakties pamilo jį visiems laikams. Tačiau dabar privalėjo atsisakyti. Nevalia geisti būsimo sesers vyro. Kad užmigtų, turėjo pasistengti išguiti jį iš savo minčių. Paragavo kalėdinių pyragaičių, kuriuos Načia paliko jai ant naktinio stalelio kartu su stikline pieno. Kitu metu tai būtų buvęs neapsakomas malonumas. Načia iš ilgametės patirties žinojo, kad šie gardūs pyragaičiai Titai išsklaido didžiausius rūpesčius. Bet tik ne dabar. Jie neužpildė vidinės tuštumos. Atvirkščiai, ją net supykino. Tada ji suvokė, kad ne nuo alkio ta tuštuma - tai buvo skausmingas nykumos pojūtis. Žūtbūt reikėjo atsikratyti šio varginančio šalčio jausmo. Pirmiausia apsivilko vilnonius drabužius ir užsiklojo sunkia antklode. Tačiau drebulys nesiliovė. Tada užsimovė vilnones kojines ir užsiklojo dar dviem antklodėmis. Niekas nepasikeitė. Galiausiai pasiėmė apklotą, kurį buvo pradėjusi nerti tądien, kai Pedras užsiminė apie vedybas. Tokį apklotą kaip šis galima nunerti vąšeliu tik per metus. Būtent po tiek laiko Titą su Pedru buvo numatę paduoti užsakus. Kad darbas nenueitų vėjais, ji su įtūžiu ėmėsi nerti, liejo ašaras ir nėrė, kol galiausiai paryčiais apklotas buvo baigtas, ir juo užsiklojo. Bet nė tas nepadėjo. Nei tąnakt, nej daugybę kitų naktų jai taip ir nepavyko atsikratyti stingdančio šalčio jausmo.

Bus daugiau...

Kitas receptas:
Čiabelės pyragas (Vestuvių)
Puslapių skaičius: 185
Formatas: 15x22 cm
Įrišimas: Minkštas
Vertėjas: Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė
Anotacija: "Kaip vanduo šokoladui" - tai pirmoji Meksikos rašytojos Lauros Esquivel knyga, atnešusi rašytojai pasaulinę šlovę. Jos romanas pelnė tarptautinių apdovanojimų, buvo išverstas į trisdešimt penkias kalbas, jo tiražas pasaulyje - daugiau kaip keturi milijonai egzempliorių. Pagal šią knygą buvo sukurtas net vienuolika prestižinių apdovanojimų pelnęs filmas.

Romanas "Kaip vanduo šokoladui" - uždraustos meilės istorija, apipinta tradicijomis ir pagardinta Meksikos valgių receptais. Tie receptai - tai iš kartos į kartą perduodama tradicija, tai raktai ir formulės, kuriose užkoduota šeimos ir žmogaus atmintis. Šiais raktais autorė atrakina daugelį prasmių. Skirtingi patiekalai ruošiami skirtingais metų laikais ar ypatingomis progomis, ir kiekvienas toks pagal šeimos receptą ruoštas valgis pažadina atmintį ir prisiminimus. Ruošiant maistą negana turėti receptą. Kad valgis būtų tikrai ypatingas, reikia įdėti slaptą ingredientą, dažniausiai - dalelę širdies. Štai kodėl pagal tą patį receptą dviejų šeimininkių paruoštas maistas nebūtinai bus vienodo skonio. Valgio gaminimas Titai, kuriai uždrausta ištekėti, - tai vienintelis būdas išlieti savo jausmus ir širdį. Deginama aistrų, Titą į patiekalus sudeda visą savo meilę, ilgesį, kartėlį, pyktį. Nenuostabu, kad jos ruošiamas maišias įgyja magiškų galių - tie, kurie jį valgo, pradeda gyventi Titos jausmais ir nuotaikom. Vieniems jos maistas yra tarsi nuodas, kitus jis uždega nenumaldoma aistra.
Autoriai: Laura Esquivel
Leidykla: Tyto alba
 
Knygos Filmai, Muzika, Žaidimai