Džeimsas Miranda Baris. Romanas

Džeimsas Miranda Baris. Romanas

3,40 € 11,74 Lt
Kiekis
Į krepšelį
Pristatymo terminas iki 4 darbo dienų
Pristatymo kaina - siunčiama paštu, priklauso nuo knygų svorio
Apmokėjimas - gavus laišką, kad užsakymas paruoštas
Norite pasiteirauti? 8 682 53171 senanauja@gmail.com
Prekės aprašymas
Pavadinimas: Džeimsas Miranda Baris. Romanas
ISBN: 9986394406
Knygos ištrauka:

PIRMA    DALIS

Namas kaime

Ūsuotas vyras čiumpa mane į glėbį ir šlepteli ant turėklų. Didžiulis dūmų kamuolys išsiveržia jam iš burnos. Tarsi jis būtų slibinas. Vos keli coliai man nuo nosies - grandinėlė ant smeigės.
- Slibinas. Auksas.
- Stovėk pagal komandą „ramiai", kai kreipiesi į mane, mergyt. - Jo žvilgsnis įsmigęs į mano akių obuolius. Matau, kad jo akys pilkos, bet žiburiuoja auksinėmis dėmelėmis. - Žinai, tu dar neatrodai taip kaip tavo motina. Tačiau yra vilties, kad atrodysi.
Jis vilki uniformą? Tos auksu žvilgančios sagos ir tas šilkinis kaklaraištis? Ištiesiu pirštus ir paliečiu tą auksą. Paskleidžiu keistą kvapą: žolių, muskuso, miško. Ir begalinių nuotolių nuovargio.
- Keliaujantis slibine, - žvelgiu j jį, jau spėjusi įsimylėt jo nuotykius, - duok man auksą.
- Auksą? Ak tu, mažoji savanaude! Gerai jau, gerai. Nemanyk, kad nepasiūliau viso to tavo motinai. Dvarų, tarnų, turtų ir prabangos pasaulio. Ji nebūtų už manęs tekėjusi. Nebūtų. Net jos prakeiktas tėvas patarė jai persigalvoti. Dar vienas savanaudis šunsnukis. Jinai pasižadėjusi kitam. Ar tu gali tuo patikėti? Pasižadėjusi! Dievaži, kas gi duoda pažadus ar jų laikosi šešiolikos metų?
Generolas nebeturi klausytojų. Dabar aš žiūriu per baliustrados kraštą. Ką matau? Geltonų gėlių krioklį, srauniai krintantį į didžiulį baseiną. Akmeninį delfiną su dviem jį apžergusiais nuogais berniukais, amžinai besijuokiančiais, į skirtingas puses nusuktais veidais. Vandens čiurkšlę. Ir vienas kitą keičiančius atspindžių ratilus. Nutolęs mano veidas ten apačioje sumirguliuoja, išnyksta, sumirguliuoja, dingsta. Generolas timpteli mane atgal.
- Atsargiau. Nenukrisk. Mama sakys, kad aš tave pastūmiau ištiktas pavydo priepuolio.
Slibinas išpučia nedidelius vienodus dūmų kamuoliukus. Spitriju į jo ūsus ieškodama ugnies. Tas rudas žarstekliukas per mažas ir per plonas išleisti šitiek dūmų. Nors, gerai pasvarsčius, juo šaunesnė ugnis, juo mažiau dūmų. Prisimenu nuolat žėrintį kampą vaikų kambaryje ir kaip sėdėdama ant palangės galvodavau apie lėles ir apie tai, kad neišvengiamai ateis arbatos metas. Slibinas atsisega auksinę grandinėlę ir rūpestingai užsega ją man ant kaklo. Jo pirštai didžiuliai ir plaukuoti, jis mūvi įmantrų sunkų žiedą. Tačiau tie pirštai švelnūs, dvejojantys, nepasitikintys savimi. Jis nuleidžia tą grandinėlę žemiau mano mezginių apykaklės ir raudonų garbanų.
- Štai. Prašei aukso.
Suprantu viską iš karto. Slibinas prašo, kad būčiau jo draugas. Mudu būsime draugai amžių amžiams. Mudu kartu patirsime nuotykių.
-  Slibine, - pasistiebiu pasinerdama pirštais į šilkus, galva į dūmus, nosimi į auksą. Generolas pabučiuoja man pakaušį.
- Fransiskai! O aš maniau, kad tu ją pavogei.
Tai ji. Mano Mylimoji. Visi jos švelnūs rožiniai kvapai, jos brangakmenių dygtelėjimai ir dūriai, šilkų čežėjimas, jos lūpų išlinkis, po perlą abiejose ausyse. Dabar esu pakibusi jai ant šlaunies, o mano putnios kojos apsivijusios jos liemenį. Žiūriu žemyn į nuogus akmeninius berniukus fontane. Jie joja ant delfinų. Pabučiuoju nuožulnią rausvą jos skruosto kreivę ir sušunku į ausį:
- Žiūrėk! Auksas.
- Kas tau ją davė?
Jos veidą nuo manojo skiria tik keli coliai. Mylimoji čiupinėja grandinėlę.
- Ji mano, - ginuosi, manydama, kad vėliau mudvi abi galėsim ja dalintis.
- Na, žinoma, tavo. Fransiskai, jums nevalia jai dovanoti tokių brangių daiktų, - priekaištauja, bet iš jos tono jaučiu, kad ji tiktai apsimeta smerkianti jį. Ji pakelia akis į slibiną. Šis dvigubai už ją aukštesnis. O ji tokia graži paliesti. Čiuopiu jos veido odą, perlus. Ji - mano. Ji kvepia alyvomis ir pudra. Slibiną gaubia tirštas dūmų debesis.
- Leiskis į sodą. Jie juk nepasiges tavęs per šitas dvidešimt minučių. Ir nežiūrėk taip įtariai. Pasiimk vaiką. Kaipgi galėčiau būti apkaltintas kokiu nors šiurkščiu nepadorumu, kai tau ant rankų vaikas?
Aš panyru į krūmus.
Žemė čia kvepia suplėkusiais lapais ir drėgme. Saulei švytint vandens lašai ant rododendrų virsta briliantų kekėmis. Žiūriu į sodrią žalumą, plūstančią į mane akių aukštyje. Ta moteris pasako tam vyrui tik kelis žodžius. Mane Mylimoji laiko taip, tarytum skęstų. Bet aš žvelgiu aukštyn, aukštyn, aukštyn, į plačią mėlyną bedugnę. Už žalios katedros, žibančios rausvomis ir violetinėmis gėlėmis, - į švytinčios žydrynės amžinybę.
- Žydrynė. Mano, - šaukiu jai į ausį.
- Sšššš, brangioji.
Slibinas kalbasi su ja. Jo tylų murmėjimą nustelbia odos girgžtelėjimas, šakelių traškesys. Dabar Mylimoji - man ištikima kumelė. Mudvi lekiam į spragą priešo gretose. Įremiu kulnus j jos švarius ir baltus šonus, kai lekiame pro šaltakraujus prancuzpalaikius žaliais veidais, iškėlusius aukštyn tuos rausvus žydinčius šautuvus. Vienas rododendras pavirto generolu. O ana tasai milžinas su violeto jūra kokardoje - ko gero, patsai Bonapartas. Švysteliu savo kardu jo pusėn. Jis nori pavogti mano grandinėlę. Mano kumelė krypteli po manimi. - Nesispardyk, mieloji.
Mudvi lekiame į tą tarpą. Mano vėliavnešys - priekyje. Jis rūko. Šuoliuoja. Išnyrame iš krūmų, ir mano kumelė sukniumba po manimi. Bet mes pabėgom nuo prancūzų. Priešais mus - vien tik anglų laukai. Karvės rupšnoja žolę, žiūri į spindinčią pavasario saulę. O ta balta tvora - šešėlių tinklas žaliame fone. Viršuje - mėlio amžinybė, o viskas priešais - šio pasaulio platumos. - Palakstyk čia truputėlį, mano meile. Aš praradau savo kariuomenę, žirgą, ginklus, tačiau pabėgau nuo prancūzų. Kaip visada sapnuose. Mylimąją regiu mažėlesnę, ji juokiasi, juokiasi. Staiga užkliūvu už kapo.
Tai didelis žemių kauburys, o jo kraštai truputį juda. Kapelis mažas, dar nepapuoštas plokšte su vardu. Bet jis atsiveria. Aš sėdžiu nekrutėdama, stebiu, kaip mirusysis prisikelia, ir mano sėdmenys sudrėksta. Tas žemės sarkofagas perskeltas skersai. Kapo viršuje matyti milžiniškas įtrūkimas, tarsi paskutinioji diena jau būtų buvusi paskelbta ir ta dvasia jau būtų pabėgusi. Prietaringai žiūriu į plyšį, tačiau matau tik kerpes, žemę ir suskaldytą akmenį. Sėdžiu ir spoksau į drėgnus žvilgančius žalumos vandenynus ir į virpantį kapą. Tai vaiko kapas. Vaiko, jaunesnio netgi už mane. Vaiko, niekada nepažinusio Mylimosios. Bet ji sugrįžta, grumdamasi su žemės svoriu. Pasilenkiu į priekį jai padėti. Bet tai - apsirikimas. Įžiūriu jos letenas ir rausvą nosį. Greičiau.
Greičiau. Ji vėlei nusileidžia į gelmes ir sukelia drėgnos ir trupančios žemės griūtį. Kone apsiverkiu iš nevilties. Mano slibinas privalo man ją iškasti. Mano Mylimoji privalo rasti man kūdikį. Apsižvalgau, ieškodamas pastiprinimo. Prašau pagalbos.
Slibinas užgesino ugnį. Abu pargriuvo lyg nuverstos nuspalvintos kolonos. Jis stengiasi suryti mano Mylimąją. Ūsai įrėmina jos minkštą veidą, viena didžiulė letena prikibusi prie jos pakaušio, ji sujaukė žavingą srautą kaspinų bei garbanų, kita - apglėbusi jos liemenį. Ne, ji kyla, atsargiai kyla prie jos kairios krūties. Jo nugara išsilenkia virš jos, kai ji nugriūva kniūbsčia į žolę. Sutraiškyta. Baltą jos šilką ryja pilki ir raudoni jo dryžiai. Aš myliu ją. O jis ją žudo. Aš garsiai sudejuoju.
Slibinas ją atleidžia. Truputį. Bet ji neatskuba prie manęs. Jai patinka būti taip ryjamai. Ji nori, kad jis surytų ją visai. Ji nebejudina kojų. Dejuoju vis garsiau ir dažniau.
Galiausiai Mylimoji lekia pas mane per žalią pievą. Mano Mylimoji, kanopos daužo žemę, karčiai draikosi, žydros ir rausvos vėliavos velkasi paskui vėjyje, jos akys plyksteli, kai ji išvysta tą mažulytį kapą.
- O brangioji, mieloji. Juk tai tik kurmis. Ar jis tave išgąsdino? Taip, išgąsdino. Tuo slibinu negalima pasitikėti. Jisai suris tave, jei prisileisi jį per arti. Aš nepatikliai pakeliu akis, ir jos pritvinksta ašarų. Bet mano Mylimoji nekraujuoja. Ir nenusėta įkandimų. Slibino letenų ji išvengė. Regiu jį švelniai pučiant dūmą į horizontą. Jei jis prieis bent kiek arčiau, pavogsiu visą jo auksą. Taip, visą jo auksą.
Bet kai mes sprunkame atgal prie jo, išnyksta visos mano baimės. Jos nusprūsta tolyn. Aš turiu tai, ko noriu. Mylimosios ranką savojoje. Mudu esam kariūnai. Draugai. Meilužiai. Aš atiduosiu jai visą slibino auksą. Ir mes gyvensim amžinai, vienos oloje, kur nors už šitos žiojinčios žydrynės.

 

Išleidimo metai: 2006
Puslapių skaičius: 429
Formatas: 15x22 cm
Įrišimas: Kietas
Vertėjas: Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė
Anotacija:

PATRICIJA DANKER (Patricia Duncker, 1951) - Rytų Anglijos universiteto kūrybinio rašymo profesorė, talentinga XVIII-XIX a. britų literatūros specialistė, feminizmo ir lyčių studijų teoretikė, garsi šiuolaikinė britų rašytoja, ryžtingai trinanti fakto ir fikcijos ribą, stebinanti skaitytojus kupinomis aistros, neįtikėtinomis, žaismingomis istorijomis, kūrybinės vaizduotės proveržiu ir beatodairiška menine drąsa.  

2002 m. lietuviškai buvo išleistas šios autorės romanas „Haliucinuojantis Foucault".

Romane „Džeimsas Miranda Baris" (1999) pasakojama apie realią, paslaptingą ir unikalią asmenybę, karo gydytoją, medicinos naujovių diegėją, talentingą chirurgą, administratorių, aršų dvikovininką ir sąmojingą meilužį, kuris, kaip paaiškėjo po jo mirties, - nors dėl Šio fakto iki Šiol nesutaria mokslininkai, - iš tiesų buvo... moteris.

"Aš rašau apie visuomenės paribio žmones, seksualinius nusikaltėlius-, atstumtuosius, pamišėlius, apsimetėlius. Rašau apie fiziologinį kraštutinumą, apie neįveikiamą erdvę tarp normalaus pasaulio ir pasmerkimo. Jei būčiau kūrusi prieš penkis šimtus metų, turbūt būčiau buvusi vienuolė ir ramiu balsu jums teigusi, kad mane labiausiai domina keturi paskutinieji dalykai: Dangus, Pragaras, Mirtis ir Teismas."
Patrida Duncker

Autoriai: Patricia Duncker
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
 
Knygos Filmai, Muzika, Žaidimai