Tikėjimo prieigos

Tikėjimo prieigos

6,17 € 21,30 Lt
Kiekis
Į krepšelį
Pristatymo terminas iki 4 darbo dienų
Pristatymo kaina - siunčiama paštu, priklauso nuo knygų svorio
Apmokėjimas - gavus laišką, kad užsakymas paruoštas
Norite pasiteirauti? 8 682 53171 senanauja@gmail.com
Prekės aprašymas
Pavadinimas: Tikėjimo prieigos
ISBN: 9955-445-62-9
Knygos ištrauka:

TURINYS

PRATARMĖ 7

PIRMA DALIS. TIKĖJIMAS IR PAŽINIMAS 13
Mykolas Drunga. Kelių į Dievo pažinimą ieškant 15
Naglis Kardelis. Tikėjimas ir mąstymo patirtis: Kaip galimi Dievo buvimo įrodymai šiandien? 49
Zenonas Norkus. Tikėjimas: Racionalaus pasirinkimo teorijos perspektyva 92

ANTRA DALIS. TIKĖJIMO PROFILIAI  141
Mantas Adomėnas. Plato Christianus 143
Aušrelė Pažėraitė. Maimonido "Pasimetusiųjų vadovas": protas, tekstas ir tikėjimas 176
Tomas Kiauka. Martynas Liuteris: reformuotojo tikėjimo atradimas 211
Nerija Putinaitė. Immanuelis Kantas: ką tiki grynasis protas 250

TREČIA DALIS. TIKĖJIMO KASDIENYBĖ 285
Nijolė Keršytė. Tikėjimas ir kasdienybė 287
Dalia Zabielaitė. Gyvenimas - lipnus marmeladas ar Dievo pėdsakas? 318
Alvydas Jokūbaitis. Tikėjimas ir politiškumas 344

APIE AUTORIUS 363
VARDŲ RODYKLĖ 366
SUMMARY 370
CONTENT 371

PRATARMĖ
Šiuolaikinės lietuviškos minties kontekste ši knyga yra išskirtinė jau vien savo idėja atskleisti filosofines tikėjimo prieigas. Šiandien, praėjus nemažai metų nuo prievartinės ateizacijos epochos pabaigos, vis dar labai įtariai žiūrime į pretenzijas tikėjimo klausimo aptarimus vadinti filosofiniais. Šis įtarumas buvo pirmoji reakcija dalies žmonių, kuriems nesvetima filosofija, kalbinamų tapti būsimos knygos autoriais. Kokia tai knyga? Nekritiška tikėjimo apologija, savų religinių ar panašių į religinius išgyvenimus viešas atskleidimas? Kažin ir šiuos dalykus apskritai verta apmąstyti... Dalis būsimų (jais tapusių ir netapusių) autorių šią idėją priėmė kaip iššūkį, skatinantį juos leistis į nežinia kur nuvesiančią avantiūrą. Po ilgų paieškų nepavyko rasti jokio autoriaus, kuris būtų pajėgęs parašyti ateizmą argumentuotai ginančią studiją. Tad net čia, kur, atrodytų, turime ilgą sovietinę tradiciją, tikėjimo klausimu nesama jokių parengtų ir išplėtotų argumentų ar žmogaus, kuris būtų pasirengęs tai naujai atlikti.
Regis, sovietinė ateizacija padarė daug didesnę žalą mąstymui, negu buvo galima numanyti: iš jo regos lauko ji išstūmė religinę patirtį, visais laikais turėjusią didelės reikšmės žmogaus asmeninei ir socialinei egzistencijai. Užuot plėtojusi ir gryninusi ateistinius ir antireliginius argumentus bei argumentuotai neigusi krikščioniškąsias tiesas, ji tikėjimo klausimus nustūmė į užmarštį, žmones versdama tikėti aprioriniu jų nereikšmingumu ar net jiems išugdydama išankstinį priešiškurną. Jei tokie ateistiniai argumentai vyrautų ar jų būtų, šandien būtų galima įplieksti įdomią ir reikšmingą filosofinę bei teologinę diskusiją, paliečiančią įvairiausius žmonių egzistencijai iškylančius klausimus. Tuo atveju, ko gero, kitokie, daug įvairesni, gal net socialiai aktualesni klausiniai būtų keliami ir šioje knygoje. Deja, ji atsiranda tokioje minties dirvoje, kurioje autoriams tenka, atsiremiant į savą aktualią (egzistencinę, istorinę, socialinę ir politinę) patirtį, ieškoti ją paaiškinančių ar jos link vedančių argumentų bei juos naujai pateikti. Todėl netikėta knygoje aptikti kelias užsimezgusias polemikas, įtraukiančias ir lietuvių autorius. Dėl to dar įdomesnė tampa minties avantiūra, į kurią leistis kviečia knyga.
Ryškūs trys autoriams svarbūs, tad ir šiuolaikinei minčiai Lietuvoje aktualiausi su tikėjimu siejami klausimų laukai. Pirmiausia, kaip, žvelgiant iš šiuolaikinės filosofijos perspektyvos, galima įrodinėti Dievo buvimą, koks yra ankstesnių Dievą įrodančių argumentų statusas bei kokias tikėjimo apibrėžtis implikuoja racionalistinė filosofija. Kita vertus, kokius tikėjimo santykio atnaujinimo kelius, santykio tarp proto ir tikėjimo atvejus aptinkame minties istorijoje, kokio pobūdžio tikėjimo ar pažinimo stoka skatino šio naujumo paieškas. Galiausiai, kokias skirtingas žmogaus praktinio veikimo ir jo kasdienio gyvenimo įprasminimo perspektyvas atveria tikėjimo ir netikėjimo pozicijos, kokias įtampas kasdienybėje sukuria ar išsprendžia tikėjimo nuostata. Šias klausimų grupes atitinka trys knygos dalys.
Pirmoje dalyje "Tikėjimas ir pažinimas" Mykolas Drunga ("Kelių į Dievo pažinimą ieškant") aptaria galimybę pateikti argumentus už Dievo buvimą iš šiuolaikinės analitinės filosofijos pozicijos. Aptarimas skleidžiamas keliant klausimus apie įsitikinimų ir tikėjimo racionalaus pamato galimybę, apie santykį tarp argumentavimo už Dievo buvimą ir tikėjimo, tarp tikėjimo skirtingais dievais ir krikščionių Dievu; apie galimybę pagrįsti kurios nors religijos ekskliuzyvumą. Pasitelkdamas George'o Berkeley mintį, kad Dievo buvimas būtinas kaip daikto būčiai imanentiškas veiksnys, jo argumentus nukreipia prieš Naglio Kardelio atstovaujamą realizmą įrodant Dievo buvimą. Naglis Kardelis, kalbėdamas apie "Tikėjimą ir mąstymo patirtį" bei klausdamas, kaip galimi Dievo buvimo įrodymai šiandien, tvirtina, jog tikėjimas bet kokiu atveju yra neišvengiamas. Esama skirtumo tarp buvimo įsitikinusiam Dievo egzistavimu ir Dievo buvimo įrodymų pagrįstumu. Dievo buvimas įrodinėjamas loginėmis priemonėmis, tad visų pirma esame priversti klausti, koks yra paskirų logikos teorijų, kuriomis remiasi minėti įrodymai, statusas. Kita vertus, net pats tvirčiausias racionalus žinojimas remiasi tikėjimu: logika, juslėmis ar pažinimu. Zenonas Norkus ("Tikėjimas: racionalaus pasirinkimo teorijos perspektyva") kaip tik ir plėtoja "tikėjimo netikint" perspektyvą, tikėjimu vadindamas tam tikrą epistemologinę būseną ar aktą. Jis klausia, ką bendra turi racionalus pasirinkimas ir tikėjimas. Pasirodo, kad rinkdamiesi veiksmus mes tikime teiginiais, kurie aprašo tikrovę ir būna teisingi arba klaidingi. Remdamasis Thomaso Bayeso racionalaus tikėjimo samprata, autorius pateikia būdus apskaičiuoti tikimybes (kad subjektyvus tikėjimas yra racionalus) renkantis bei atskleidžia šių skaičiavimų painiavas, greta kitų susiduriant ir su šiomis už racionalaus pasirinkimo teorijos išvedančiomis dilemomis: blogiau yra nežinoti ar paklysti; geriau žinoti mažai ir dėl nieko neklysti ar žinoti daug, bet daug ir klysti?
Antroje dalyje "Tikėjimo profiliai" Mantas Adomėnas ("Plato Christianus") atskleidžia Platono įtakos mūsų tikėjimo pirmtakams pobūdį. Platoniškosios filosofijos teologinį lygmenį, padariusį įtaką Justinui ir Augustinui, išreiškia Sokratas kaip religinė figūra. Sokratas yra tai, kas Platono santykį su absoliutu daro "religinį". Sokrato buvimą Platonas gali paaiškinti tik religinėmis kategorijomis, nes jis neišsitenkąs tikrovės logikoje. Autorius į Platono filosofiją, ypač politinę, siūlo žvelgti kaip į Sokrato, tarnaujančio miestui, egzistencijos meditaciją, krikščioniškąjį skaitytoją įgalinusią gretinti Sokratą su Jėzumi, platoniškai išskleistą mokinio - mokytojo santykį su krikščioniškąja mokinyste, o platoniškuosius dialogus įvertinti kaip funkcinį ekvivalentą Šv. Raštui. Aušrelė Pažėraitė ("Maimonido "Pasimetusiujų vadovas": protas, tekstas ir tikėjimas"), sekdama vieno žymiausių XII a. žydų mąstytojo Mozės Maimonido mintimis, atveria kitokio pobūdžio religinio santykio stokos perspektyvą. Tai stoka, kuri atsiveria įsitvirtinusiam religingume, atsidavusiam filosofijai ir pažinusiam jos paslaptis, tačiau Toroje aptinkančiam žodžius ir posakius apie Dievą, kurių protas negali priimti. Tai stoka, įgalinanti paieškas tikrojo tikėjimo, kuris apibūdintinas kaip visiškas tikrumas be jokios abejonės, kaip Gyvojo ir Tikrojo sutikimas, kaip dviejų intelektų, Aktualaus dieviškojo ir pagal jo paveikslą sukurto žmogiškojo, susitikimas. Tomas Kiauka ("Martynas Liuteris: reformuotojo tikėjimo atradimas") aptaria XVI a. pradžioje Liuterio išgyventą bei teologiškai užaštrintą tikėjimo stoką: žmogus dėl jame besireiškiančios nuodėmės galios negali savęs priversti tikėti. Vienintelė žmogaus išganymo sąlyga - savęs kaip nusidėjėlio pažinimas. Liuterio aptiktasis tikėjimo kelias veda per giluminį žmogaus kaip nusidėjėlio santykį su Dievu, link tikėjimo kaip išgyvenimo, kuris apima visą žmogų, užpildo protą ir širdį. Nerija Putinaitė ("Immanuelis Kantas: ką tiki grynasis protas") atskleidžia, kaip XVIII a. Kantas, iškėlęs radikalią proto gryninimo programą, aptinka jį kaip stokojantį atramų. Čia pasitelkiamas grynasis tikėjimas ir Dievo buvimo postulatas. Kantas yra tas Naujųjų amžių filosofas, kuris įsteigia naują proto ir tikėjimo, žmogiškojo pažinimo ir Dievo kaip aukščiausiosios esybės santykį, Dievo sąvoką išvalydamas nuo turinių, kad tai galėtų paversti proto veiklą bei žmogaus praktinį veikimą legitimuojančiu principu. Sistemiškai plėtota Kanto mintis atskleidė, jog Dievą instrumentalizavęs protas, kilus klausimams apie žmogaus egzistenciją, ima generuoti jo turininius pakaitalus.
Trečiojoje dalyje "Tikėjimo kasdienybė" Nijolė Keršytė ("Tikėjimas ir kasdienybė") kalba apie galimybę įveikti tradicinę įtampą tarp tikėjimo ir žinojimo, keliant klausimus apie žmogiškąją kasdienybę. Tikėjimo mąstymo turinys turi virsti buvimu, klausimas apie Dievo esmę turi būti performuluotas į klausimą apie Dievo buvimo būdą žmogaus gyvenime. Remdamasi dialogo filosofijoje ir postruktūralistiniuose apmąstymuose atliekamu tikėjimo klausimo posūkiu,aitskleidžia, kad tikėjimas kasdienybėje yra santykis anapus grynojo teorinio žinojimo, savo imanencijos peržengimas einant į išorę, iš savęs kito link, išėjimas į kasdienišką santykį su kitais. Tai santykis, kuris reikalauja išskirtinio atvirumo kiekvienai situacijai, kito kitoniškumo aptikimas, liudijantis transcendencijos pasireiškimą mūsų gyvenime. Dalia Zabielaitė ("Gyvenimas - lipnus marmeladas ar Dievo pėdsakas?"), pasitelkdama Jeano Paulio Sartre'o ir Albert'o Camus romanus, klausia apie netikėjimo sukuriamą įtampą tarp žmogaus ir pasaulio. Netikėjimas šiandien reiškiasi kaip tikėjimo ir gyvenimo konfliktas, kaip praktinis Dievo paneigimas pačiame gyvenime, kaip gyvenimo be Dievo organizavimas. Žmogus be Dievo egzistenciją išgyvena kaip tamsą, nuobodulį, absurdą, beprasmiškumą, iš jos mėgina ištrūkti kaip iš lipnaus marmelado. Autorė nurodo esant alternatyvų, tikėjimo egzistencinį projektą, kai žmogus gyvena dialektinėje įtampoje tarp priešiškumo pasauliui ir angažavimosi, pasaulį priimant kaip dovaną, betarpiškai patiriant būtį bei savo kasdienybėje aptinkant Dievo pėdsakus. Alvydas Jokūbaitis ("Tikėjimas ir politiškumas"), teigdamas tikinčios politikos būtinumą, atskleidžia įtampos politinėje kasdienybėje pavidalą: tarp nereliginio visuomenės bei valstybės tvarkymo ir tikinčiųjų bendrijos interesų. Tai įtampa, kuri šiuolaikinėje politikos praktikoje išsprendžiama pirmųjų naudai. Šiuolaikinis politinis liberalizmas atskiria tikėjimą ir politiką, moralę ir politiką bei tikinčiuosius mėgina įsprausti į jiems svetimą politiškumą. Taip nuniokojama moralė, tikinčiųjų bendruomenės užsikrečia abejingumu politikai. Autorius tvirtina, kad tikėjimas reiškiasi per politiškumui labai svarbias praktines pasekmes, įgalinančias peržengti individualumą link bendruomeniškumo ir pagarbos moralinėms tradicijoms.
Šiandien sunku nuspėti šios knygos likimą. Viliuosi, jog ji neliks vien socialiniu reiškiniu, tačiau skatins plėtotis diskusiją, įgalinančią religiją ir tikėjimo klausimus įtraukti į aktualų minties akiratį.

Išleidimo metai: 2003
Puslapių skaičius: 370
Formatas: 13x20 cm
Įrišimas: Minkštas
Anotacija: Ši knyga - būrio lietuvių filosofų darbas.
Kaip galimi Dievo buvimo įrodymai, kokie keliai į Dievo pažinimą, koks yra tikėjimo ir racionalaus pasirinkimo santykis - tai tik kai kurios knygoje svarstomos problemos.
Konkrečių mąstytojų - Platono, Liuterio, Maimonido, Kanto refleksija praturtina problemines studijas.
Rinkinį užsklendžia šiuolaikinės filosofijos patirtimi paremtas tikėjimo kasdienybės apmąstymas.
Leidykla: Aidai
Sudarytojas: Sudarytoja ir mokslinė redaktorė Nerija Putinaitė
 
Knygos Filmai, Muzika, Žaidimai