Tanijo uola
Dalintis:

Pasiūlyti savo kainą

Jūsų el. pašto adresas
Įveskite, kiek noretumėte moketi

Tanijo uola

17,12 Lt
Išparduota
Norite pasiteirauti? 8 656 92812 senanauja@gmail.com
Prekės aprašymas
Pavadinimas: Tanijo uola
ISBN: 9955-08-263-1
Knygos ištrauka:  1

Anuomet dangus buvo toks žemas, kad niekas nedrįso išsitiesti visu ūgiu. Tačiau gyvenimas virė, buvo troškimų ir švenčių. Ir nors žmonės šiame pasaulyje niekada nelaukė geriausių dalykų, kasdien tikėjosi išvengti blogiausių.
Visas kaimas tada priklausė vienam feodalui. Jis buvo ilgos šeichų palikuonių virtinės paveldėtojas, bet kai šiandien pradedama kalbėti apie "šeicho laikus" be jokių patikslinimų, niekas neabejoja, kad galvoje turimas tas, kurio šešėlyje gyveno Lamija.
Jis anaiptol nepriklausė galingiausiems šalies asmenims. Tarp rytinės lygumos ir jūros buvo dešimtys platesnių negu jo valdų. Jis turėjo tik Kfarijabdą ir keletą aplinkinių ūkių, taigi valdė ne daugiau kaip tris šimtus šeimų. Virš jo ir jo perų buvo Kalnų emyras, o virš emyro - provincijų pašos, Tripolio, Damasko, Saidos ir Akros. O dar aukščiau, daug aukščiau, dangaus kaimynystėje, buvo Istanbulo sultonas. Tačiau mano kaimo žmonės taip aukštai nežiūrėjo. Jiems net "jų" šeichas buvo žymus asmuo.
Kas rytą jie gausiu būriu traukdavo keliu į pilį laukti, kol atsibus šeichas, ir grūsdavosi koridoriuje palei jo kambarį. Kai jis pasirodydavo, kfarijabdiečiai sutikdavo jį šimtais linkėjimų, beriamų garsiais ir tyliais balsais, - tokia kakofonija aidėdavo sulig kiekvienu jo žingsniu.
Didžioji dauguma kaimiečių vilkėjo tokiais pat drabužiais kaip ir šeichas: juodu pūstu serualiu, baltais marškiniais su dryželiais, pilka kepuraite, ir visi arba beveik visi puikavosi tokiais pat tankiais ūsais, išdidžiai užriestais į viršų lygiame veide. Tai kas gi skyrė šeichą iš kitų? Tik auksiniais siūlais papuošta obuolių žalumo liemenė, kurią nešiojo visais metų laikais, kaip kiti nešioja sabalų kailinius ar skeptrą. Tačiau ir be šitos puošmenos bet kuris lankytojas nesunkiai būtų pažinęs šeimininką šioje minioje, nes visos galvos vienos po kitų lenkdavosi pabučiuoti jam, rankos ir ši ceremonija tęsdavosi iki Kolonų salės, kol jis atsisėsdavo i pamėgtą vietą ant sofos ir pakeldavo prie lūpų paauksuotą nargilės vamzdžio galą.
Vėliau, įdienojus, grįžę namo, vyrai sakydavo žmonoms: "Šį rytą mačiau šeicho ranką". Ne "bučiavau ranką"... Kas be ko, jie tai darydavo, ir viešai, bet drovėdavosi prisipažinti. Taip pat nesakydavo: "Aš mačiau šeichą", - tai pretenzingi žodžiai, tarsi būtų kalbama apie dviejų lygaus rango asmenų susitikimą! Ne, įprastinis posakis buvo toks: "Aš mačiau šeicho ranką".
Jokia kita ranka neturėjo tokios reikšmės. Dievo ir sultono ranka negailėjo tik pasaulinių negandų, o kasdienes nelaimes dalijo šeicho ranka. Tiesa, kartais ji paberdavo ir laimės trupinėlių.
Čionykščių žmonių tarmėje tas pats žodis kaff reiškė ir ranką, ir antausį. Kiek senjoru laikė jį galybės simboliu ir valdžios įrankiu! Kai jie šnekučiuodavosi tarpusavyje ir jų negirdėdavo valdinių ausys, iš lūpų neretai išsprūsdavo patarlė: "Valstiečio pakaušis visada turi jausti antausį", kitaip tariant, reikia, kad jis nuolatos gyventų baimėje ir vaikščiotų susikūprinęs. Beje, "antausis" dažnai tebūdavo trumpinys, norint pasakyti "grandinės", "rimbas", "lažas"...
Nė vienas senjoras nebuvo nubaustas už tai, kad skriaudė valdinius. Teisybė, retsykiais aukštesnioji valdžia griežtai su juo pasielgdavo, bet tik todėl, kad būdavo nusprendusi pražudyti jį dėl visai kitų priežasčių ir ieškodavo nors menkiausios dingsties jam užsipulti. Despotai karaliavo jau ištisus šimtmečius, jei kitados ir buvo teisingumo amžius, tai niekas jo nebeatminė.
Kai žmonėms pasisekdavo turėti ne tokį godų šeimininką, kaip kiti, jie manydavo esą privilegijuoti ir dėkodavo Dievui už tokį rūpestį, tarsi spręsdami, kad nieko geresnio Jis nepajėgia padaryti.
Kaip tik taip buvo Kfarijabdoje. Pamenu, aš stebėjausi ir ne sykį piktinausi, kad kai kurie kaimiečiai taip šiltai prisimena šeichą ir jo valdymą. Suprantama, sakydavo jie, jis mielai kišdavo bučiuoti ranką ir kartkartėmis trenkdavo kokiam valdiniui skambų antausį, bet niekada nepykdavo be reikalo: kadangi savo valdose tvarką darė jis ir visi ginčai tarp brolių, kaimynų, vyrų ir žmonų buvo sprendžiami šeicho akivaizdoje, jis turėjo įprotį išklausyti ieškovų, paskui keleto liudytojų ir tik tada siūlyti išeitį. Šalys būdavo priverstos su ja sutikti ir tuoj pat susitaikyti, pagal paprotį apsikabindamos, o jei kuri nors spyriodavosi, šeimininko antausis būdavo paskutinis argumentas.
Tokios bausmės pasitaikydavo gana retai, todėl kaimiečiai ištisas savaites nekalbėdavo apie nieką kita, tik nerdavosi iš kailio, vaizduodami antausio švilpesį, kurdavo prasimanymus apie pirštų žymes, neva išlikusias tris dienas, ir apie nelaimingojo vokus, kurie niekada taip ir nenustoję mirkčioti.
Antausį gavusį žmogų lankydavo artimieji. Jie susėsdavo kambaryje ratu tylūs, it gedulo prislėgti. Paskui vienas jų pareikšdavo, kad nereikia jaustis pažemintam. Kas gi nėra gavęs antausio iš tėvo?
Kaip tik juo šeichas norėjo būti laikomas. Kreipdamasis į savo žmones, net į pačius seniausius, jis sakydavo: Yabnė! - "Mano sūnau!" - arba: Ya binte! - "Mano dukra!" Jis buvo įsitikinęs, kad jį su valdiniais sieja tvirta sutartis: jie jam paklūsta ir jį gerbia, o jis juos globoja bet kokiomis aplinkybėmis. Net devynioliktojo amžiaus pradžioje toks savotiškas absoliutus paternalizmas jau atrodė nederamas, pirmykščio vaikystės ir nekaltumo amžiaus atgyvena, tačiau dauguma kaimiečių su juo taikstėsi, o kai kurie jų palikuonys jo dar tebesiilgi.
Turiu prisipažinti, net ir aš pats, atskleidęs kai kurias šio asmens savybes, pajutau, kad pradedu teisti jį ne taip griežtai. Mat "mūsų šeichas", nors įsikibęs laikėsi kiekvienos savo teisės, nežiūrėjo pro pirštus, kaip daugelis kitų senjorų, į pareigas. Visi valstiečiai privalėjo sunešti jam dalį derliaus, užtat jis kaskart jiems pasakydavo, kad "šiose valdose niekas nebadaus, kol pilyje bus nors gabalėlis duonos ir nors viena alyvuogė". Kaimiečiai ne sykį gavo įsitikinti, jog tai ne tušti žodžiai.
Žmonių akyse toks pat svarbus buvo ir šeicho elgesys su aukš-esniąja valdžia: pirmiausia dėl šios priežasties jie išsaugojo apie jį tokius šiltus prisiminimus. Kiti senjorai, kai emyras ar paša pareikalaudavo naujo mokesčio, nesivargindavo ir neieškodavo argumentų sakydami sau, kad verčiau paspausti valdinius, nei užrūstinti galinguosius. Tik ne "mūsų" šeichas. Jis siautėdavo, dūkdavo, siųsdavo vieną prašymą po kito, kalbėdavo apie badą, nušalimus, skėrius, duodavo apgalvotus kyšius ir kartais mokestis būdavo atidedamas, sumažinamas arba net panaikinamas. Sklido gandai, esą iždo darbuotojai trūkstamas sumas tada išlupdavę iš klusnesnių senjorų.
Laimėdavo jis ne dažnai. Valdžia retai būdavo nusiteikusi nuolaidžiauti mokesčių klausimais. Bet jis nors pamėgindavo ir vals-iečiai jausdavosi už tai jam dėkingi.
Ne mažiau buvo vertinamas ir jo elgesys karo metais. Girdamasis senu papročiu, jis pasiekė, kad jo valdiniai turėtų teisę kautis po nuosava vėliava, užuot buvę įtraukti į likusią kariuomenę. Negirdėta privilegija tokiai mažulytei valdai, kuri geriausiu atveju galėjo sutelkti keturis šimtus vyrų. Tačiau kaimiečiams buvo didžiulis skirtumas. Daug reiškė išeiti į karą su savo broliais, sūnumis, pusbroliais, būti vadovaujamiems paties šeicho, kuris kiekvieną vadino vardu, žinoti, kad jie tavęs nepaliks, jei būsi sužeistas, kad tave išpirks, jei pakliūsi į nelaisvę, deramai palaidos ir apverks, jei žūsi! Taip pat žinoti, jog nebūsi pasiųstas į skerdyklą kokio iškrypusio pašos malonumui! Šia privilegija valstiečiai didžiavosi, kaip ir jų šeichas. Savaime suprantama, ją reikėjo pelnyti. Nebuvo galima "apsimesti", reikėjo kautis, narsiai kautis, daug narsiau negu pėstininkai šalimais arba priešais, reikėjo, kad jų drąsa nuolat būtų rodoma pavyzdžiu visuose Kalnuose, visoje imperijoje - tai buvo jų pasididžiavimas, jų garbė ir vienintelis būdas išsaugoti šią privilegiją.
Dėl visų šių priežasčių kfarijabdiečiai "savo" šeichą laikė mažiausia blogybe, jis net būtų buvęs tikra palaima, jei nebūtų turėjos vienos ydos, nepakenčiamos ydos, kai kurių kaimiečių akimis žiūrint, niekais paverčiančios kilniausias jo dorybes.

- Moterys! - pasakė man senasis Džebrajelis, ir jo vanagiška--me veide įsižiebė žvitrios akytės. - Moterys! Šeichas geidė jų visų ir kas vakarą suviliodavo po vieną!
Jei kalbėsime apie frazės pabaigą, tai prasimanymai. Šiaip jau atrodo, - o tai ir yra svarbiausia, - kad šeichas, panašiai kaip jo protėviai, kaip daugybė senjorų visuose kraštuose, buvo tvirtai įsitikinęs, jog visos jo valdų moterys priklauso jam. Kaip namai, žemės, šilkmedžiai, vynuogynai. Beje, kaip ir vyrai. Ir kad vieną dieną, kai panorės, galės pareikšti savo teises.
Tik jau neįsivaizduokite jo kaip kokio satyro, klaidžiojančio po kaimą su savo parankiniais, atliekančiais žudikų vaidmenis, ir ieškančio aukos. Ne, viskas vyko ne taip. Kad ir koks nežabotas buvo jo geismas, jis nė akimirką neprarasdavo savotiško santūrumo, jam niekada nešaudavo į galvą atsargiai įsmukti pro slaptas duris ir lyg vagiui pasinaudoti vyro nebuvimu. Jis darbuodavosi savo namuose, jei galima taip pasakyti.
Kaip kiekvienam vyrui buvo privalu bent kartą per mėnesį ateiti "pamatyti šeicho rankos", taip ir kiekviena moteris turėjo atbūti dienas pilyje ir padėti nudirbti kasdienius ar sezoninius darbus: šitaip jos išreikšdavo paklusnumą šeimininkui. Kai kurios rodė nepaprastą miklumą - neprilygstamai mušė mėsą grūstuvėje arba minkė tešlą duonai. Kai reikėdavo paruošti puotą, šeichas pasitelkdavo visus sugebėjimus iš karto. Apskritai tai buvo lažo forma, bet išskirstytas dešimtims, šimtams moterų, jis ne taip vargino.
Gal pamanėte, kad vyrų duoklė apsiribojo rytiniu rankos bučiavimu. Tai neatitiktų tikrovės. Jie buvo verčiami dirbti miško darbus ir perstatinėti gausybę pastatų, taisyti nugriuvusias terasas šeicho žemėse ir nepamiršti svarbiausios vyrų prievolės - karo. Bet taikos metu pilis buvo nelyginant moterų avilys, jos triūsė, plepėjo ir linksminosi. O kartais per pogulį viena ar kita iš tų moterų pasiklysdavo koridoriuose ir kambariuose, o po poros valandų išnirdavo visuotinio šnibždesio jūroje.
Išleidimo metai: 2003
Formatas: 15x25 cm
Puslapių skaičius: 240
Įrišimas: Kietas
Vertėjas: Iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė
Anotacija: "Mano gimtajame kaime uolos turi vardus. Yra Laivas, Lokio Galva, Spąstai, Siena ir Dvyniai, dar vadinami Velnienės Krūtimis. [...] Bet vis dėlto kai sapnuose pasitaiko išvysti vaikystės peizažą, prieš akis stoja kita uola [...] manau, ji vienintelė turi žmogaus vardą, Tanijo uola".
Taip prasideda romanas, kupinas meilės ir išminties, mįslių, intrigų ir įvykių. Jame pasakojama apie išmintingąjį mulų varovą Naderą, galingąjį šeichą Fransisą, gruzinę prostitutę ir katalikų patriarchą, kurio tyko mirtis, pasislėpusi Anglijos konsulo šautuvo vamzdyje, ir apie puikiąją Lamiją, kuri "neša savo grožį kaip kryžių", bet daugiausia - apie žilaplaukį jaunuolį, šeicho pavainikį Taniją, kuris dėl atsitiktinumo ar likimo užgaidų tampa keistos legendos herojum.
"Tanijo uola" - tai ir nuotykių romanas. Jame girdėti žingsniai Likimo, "kurio baisūs vingiai ženklina ir formuoja mūsų gyvenimą..."
Autoriai: Amin Maalouf
Leidykla: Alma littera
 

Nerandi ko ieškai? Populiariausios paieškos:

 Ieškoti
Knygos Filmai, Muzika, Žaidimai Vaikams ir kūdikiams Virtuvės reikmenys