Sudie, seneli, ištariau aš tyliai
Dalintis:

Sudie, seneli, ištariau aš tyliai

11,23 Lt
Išparduota
Norite pasiteirauti? 8 656 92812 senanauja@gmail.com
Prekės aprašymas
Pavadinimas: Sudie, seneli, ištariau aš tyliai
ISBN: 9955-08-329-8
Knygos ištrauka: M-i-c-h-a-e-l-i-s N-i-d-e-c-k-i-s... Keista. Kai lėtai po raidę rašau savo vardą ir pavardę, jie man atrodo svetimi. Tarsi niekad negirdėti ir nematyti.
Suprantu, kad vėl sapnuoju atmerktomis akimis. Bet kolei už sienos riaumoja dulkių siurblys, prie manęs niekas neprisėlins.
Oi, taip juk niekas nedaro!
Staiga mano petį paliečia ranka. Man net nereikia pakelti galvos, ir taip žinau, kieno ji. Manding, taip niekas nedaro. Mama, neišjungusi dulkių siurblio, pritykino prie manęs iš užpakalio. Aišku, nepasibeldusi. Aš jai jau šimtąsyk sakiau, kad belstųsi. Man juk negalima be niekur nieko įsiveržti į jų miegamąjį.
- Tu vėl sapnuoji atmerktomis akimis.
Aš ir pats tai žinau. Bet uždavinys toks nuobodus. Aš neturiu jokio noro spręsti. Absoliučiai. Rytoj nusirašysiu nuo Lechenauerio, jeigu anksčiau ateisiu į mokyklą. Lechenaueris tikras aritmetikos asas.
Mama pakelia sugeriamąjį popierių.
- Manai, kad verta dešimtsyk iš eilės parašyti savo pavardę ant sugeriamojo popieriaus? Kai, be to, viskas dar atsispaudžia sąsiuvinyje?
Aš išties kvankt. Pusė uždavinio nuėjo perniek. Dabar ten vien rašalo dėmės. Turėsiu viską darsyk rašyti.
Mamai net nereikia nieko sakyti. Žinau, vakare negalėsiu žiūrėti televizoriaus. O juk kaip tik šiandien rodys "Bonancą".
Mama nieko ir nesako. Ji saugo savo nervus. Tiesiog apsisuka ir išeina.
Kad ji bent taip nežiūrėtų, tokiu liūdnu veidu! Man jau labiau patiktų, kad ji mane kaip reikia apšauktų, kai supyksta. Užuot nutaisiusi tas dideles liūdnas akis. Tai baisiau už bet ką, tai mane varo iš proto!
Ne, aš išties neturiu jokio noro spręsti. Ir į sodą eiti nenoriu. Mat jau vėl lyja.
Tad dar kelissyk parašau savo pavardę. Šįsyk ne ant sugeriamojo popieriaus. Aš mokausi pasirašinėti.
Bet kiekvienąsyk man išeina vis kitaip. Kai mama ką nors pasirašo, jos parašas pirmadienį būna lygiai toks pat kaip penktadienį. O mano raidės kas valandą vis kitokios.
"S" raidės galą smarkiai ištesiu. Vaizdelis... taip, dabar išties klasiškai atrodo, parašas beveik kaip suaugusio.
Senelis sakė, kad rašysena nusistovi tiktai sulaukus šešiolikos, ne anksčiau. Tad man iki tol dar lieka šešeri metai. Šešeri metai, du mėnesiai ir trys dienos. Pusė amžinybės.
Gal man nueiti pas senelį? Galbūt jis ką nors papasakos? Ką nors iš praeities. Arba gal leis apžiūrėti jo monetų kolekciją? Ar pavartyti senas knygas?
Aš ištykinu iš kambario. Mama virtuvėje, girdžiu, kaip ji kalba. Ji šnekasi su Novotni.
Ponia Novotni pas mus kasdien ateina tvarkyti namų. Aš negaliu jos pakęsti. Jos balsas toks spigus, kaip kokio garinio lokomotyvo švilpukas. Ir ji elgiasi su manim kaip su mažu vaiku.
- Mi-cha-e-li-liii!
Kai ji mane taip šaukia, aš tučtuojau išgaruoju.

Senelis turi butuką mūsų name. Iš tiesų jo butas tai tik vienas didelis kambarys, bet jis visuomet vadina jį "savo butu". Daugiau kaip vieno kambario jam ir nereikia, nes jis pas mus maudosi ir valgo.
Mūsų namas gan senas. Lygiai septyniasdešimt devynerių metų - kaip mūsų senelis. Jis nusipirko jį, kai buvo jaunas, žmonai, savo trims vaikams ir sau. Vienas tų trijų vaikų yra mano tėtė.
Mūsų namas nelabai didelis. Jame kaip tik užtenka vietos mano tėvams, mano seseriai ir man. Ir seneliui.
- Anksčiau žmonėms nereikėjo tiek vietos kaip dabar, - sako senelis.
Man atrodo, kad jis neklysta, nes ten, kur senelis dabar leidžia dienas, anksčiau gyveno auklė. Tais laikais, kai mano tėtė ėjo į mokyklą. Tuomet Nideckių šeima dar išgalėjo turėti auklę vaikams. Vėliau tai buvo per didelė prabanga.
Senelis sėdi lovoje ir skaito. Aš visuomet stebiuosi, kad knygos jo neslegia. Mat jis visuomet būna jomis apsikrovęs visą antklodę. Mama dėl to amžinai pyksta.
- Tos knygos tokios dulkėtos! Kas kelinta diena reikia keisti patalynę!
Man atrodo, kad jis leidžia jos žodžius pro ausis, nes visuomet šypsosi, kai tik ji ima bartis. Kartais net užsiima ausis. O mamą tai taip pykina, kad ji išeidama iš visų jėgų trenkia durimis.
Senelis ir dabar nusišypso. Bet šįsyk todėl, kad pamato mane.
- Nenori spręsti uždavinių? - klausia jis vis dar šypsodamasis.
Mat senelis moka skaityti mintis. Jis sako, kad pasižiūrėjęs į veidą gali pasakyti, ką kiekvienas galvoja. Aš atsisėdu prie jo ant lovos.
- Novotni ką tik atėjo, - sakau aš.
Senelis kažką sumurma ir skaito toliau.
Aš imu vartyti knygą "Moteris pirmykštėje visuomenėje". Joje pilna nuogų moterų paveikslų. Man ta knyga atrodo kvaila, bet seneliui ji patinka. Jis kartą sakė, kad pirmykščių žmonių kultūra buvo aukšta, ar panašiai.
Aš atsistoju ir truputį pavaikštau aplink.
Senelio kambarys gražiausias visame name. Man jis labai patinka, nors tėvai sako, kad senelis truputį keistokas. Mat jis renka įvairias senienas.
Jo kambaryje yra visko, ko tiktai nori.
- Kaip kokioje sendaikčių parduotuvėje, - dūsauja mama.
Kai tvarko kambarį, ji nieko negali išmesti. Antraip senelis dūkte padūksta. Mat jis labai prisirišęs prie savo daiktų. Jis saugo viską, prie ko tiktai prisilietė gyvenime. Daiktus, kurie jam atrodo gražūs, daiktus, kurie, kaip jis sako, "verti prisiminti". Be to, pasak jo: "Kiekvienas daiktas pasakoja savo istoriją".
Prieš kelerius metus, kai senelio kojos buvo dar sveikos, jis mane dažnai vesdavosi į Doroteumą. Tai labai labai senas, labai labai garsus lombardas pirmajame Vienos rajone. Tenai vyksta varžytynės. Senelis yra labai daug ką įsigijęs iš "tetos Doroti", kaip vieniečiai vadina "Doroteumą".
- Visa tai niekam vertas šlamštas, - sako tėtė, bet nedraudžia seneliui jo rinkti.
Man neatrodo, kad tai šlamštas. Senelis turi dėžę, kurioje yra mažiausiai šimtas akinių. Taip pat laikrodžių - kišeninių, rankinių, povandeninių, kompasų, sugedusių rodyklių, netinkamų naudotis voltmetrų ir žiūronų...
Kambario viduryje, ten, kur baigiasi senelio lova, prasideda rašomasis stalas. Jis didžiulis, beveik dviejų metrų ilgio ir nežmoniškai platus, su daugeliu stalčių kairėje ir dešinėje. Kairiajame viršutiniame stalčiuje senelis laiko senus šratinukus, parkerius ir plunksnakočius. Taip pat spalvotus pieštukus ir kreidą - viską, kas reikalinga rašymui. Netgi porą senų kaip pasaulis antrankovių iš juodos, blizgančios medžiagos. Taip pat ten yra rašalinių, mažiausiai dešimt. Viena su raudonu rašalu, tokiu raudonu, kokio aš dar niekad nematęs. Atrodo kaip kraujas, ir labai savotiškai atsiduoda.
Ant stalo viršaus viskas suversta. Senelis, išeidamas j pensiją, pasiėmė iš savo biuro senas bylas. Anksčiau senelis buvo vyriausiasis buhalteris Reicherto įmonėje, kur gaminami žiūronai ir panašūs daiktai. Taip pat mikroskopai ir fotoaparatų objektyvai. Kelis tokius mikroskopus senelis tebeturi. Kartais jis man leidžia per juos pasižiūrėti, bet dauguma jų jau sugedę.
Senelio lova žalvarinė. Po ja stovi naktinis puodas. Bet senelis juo nesinaudoja. Greta stovi didelis tamsiai rudas molinis puodas su dangčiu. Jame senelis laiko sūdytame vandenyje kiaušinius. Kad jie kelis mėnesius pastovėtų.
Prie sienų stovi lentynos, jos pilnos knygų - iki pat lubų. Senelis turi daug rusiškų, lenkiškų ir čekiškų knygų. Mat jis gimęs Budveise, kuris dabar yra Čekijoje ir vadinasi Budejovicais. O anksčiau priklausė Austrijai.
Dauguma knygų man gan įdomios. Labiausiai patinka vartyti senas enciklopedijas. Oi ne, jos vadinasi lek-si-ko-nais, prisiminiau. Senelis turi dvidešimt tomų Mejerio enciklopedinio žodyno.
Man taip pat patinka senos medicinos knygos. Aš visuomet juokiuosi atsivertęs išlankstomą puslapį su užrašu "Žmogaus kūnas". Juose pavaizduoti vyrai, neturintys nė mažiausio galiuko. Aš turiu galvoje penį. Tokie drovūs anksčiau buvo žmonės. Aš to nesuprantu.
Senelis irgi sako, kad jeigu Dievas butų norėjęs, jog mes niekuomet nesirodytume nuogi, tai jis būtų mus paleidęs į pasaulį su kelnėmis.
Aš išverdu seneliui kavos, be kofeino ir su daug pieno. Mat šalia rašomojo stalo senelis turi plytelę, jo kambaryje taip pat yra čiaupas. Kad nereikėtų dėl kavos eiti į virtuvę ir klausytis kvailų Novotni kalbų. Senelis taip pat negali jos pakęsti.
Jis atmeta į šalį antklodę ir paploja delnu per paklodę. Aš tuojau nusimaunu batus ir įsiropščiu pas senelį į lovą. Joje šilta šilta, ir aš užmerkiu akis.
Senelis tuojau ką nors papasakos. Jis visuomet taip daro, pirma įsileidžia po antklode, o paskui, kai aš gerai apsikamšau, pasakoja istoriją.
- Buvo kartą berniukas, vardu Michaelis Nidec-kis... - pradeda senelis. Pradžia kiekvienąsyk vienoda - ...gyveno jis prieš daug amžių narsiojoje Ispanijoje ir labai troško nuotykių...
Aš jaučiuosi puikiai ir prisiglaudžiu prie senelio. Jis nuostabiai pasakoja. Ir visų jo istorijų herojus būnu aš. Šiandien aš esu Kristupas Kolumbas ir atrandu Ameriką. Aš pirmąsyk įkeliu koją į Amerikos žemę ir įsivaizduoju, jog esu Indijoje... Viskas iškyla man prieš akis, aš pats ir mano vyrai, kurie klauso kiekvieno mano žodžio...
Kartais senelio balsas girdėti tarsi iš labai toli. Kiekvienąsyk, kai į jį ilgai žiūriu, jo balsas pritilsta. Man patinka į jį žiūrėti, jam pasakojant. Jo tokie gražūs plaukai. Jie visai žili ir gan ilgi. Senelis nemėgsta kirptis plaukų.
Anksčiau jis buvo su barzda. Bet mama privertė nusiskusti.
- Tau visuomet į ją prikimba makaronų. Tai negražu ir nehigieniška.
Aš taip nemanau. Man būtų buvę juokinga matyti, kaip makaronai tabaluoja senelio barzdoje.
Istorija baigėsi. Senelis į galą vis labiau tęsė žodžius. Akiniai nuslydo jam nuo nosies. Aš atsargiai išsiropščiu iš lovos ir rūpestingai užkloju senelį.
Jis kažką sumurma pro miegus, aš nuimu jam akinius ir padedu ant naktinio staliuko. Kad jie nenukristų ant lovos ir senelis miegodamas jų neprigultų. Viską darau labai tyliai, kad jis neatsibustų. Jis net neišgėrė kavos, dabar ji atšals.
Aš atsargiai uždarau duris ir bandau nepastebėtas partykinti į savo kambarį.
- Tu vėl buvai pas senelį? - paklausia sesuo.
Kaip ji mane išgąsdino! Kodėl visame name tokie stori kilimai! Per juos juk tiktai nervai.
- Taip, - atsakau aš ir noriu smukti į savo kambarį, sėsti prie uždavinio, kurio neišspręsiu, jeigu dabar su ja leisiuosi į kalbas.
- Bet juk tau negalima eiti pas senelį, kol nepadarei namų darbų! - sako sesuo taip garsiai, kad tikrai turi girdėti mama.
- Skundikė! - sušnypščiu aš ant tos kvailos karvės. Ji tyčia taip garsiai kalba. Kartais aš noriu iššauti Gerlindą į mėnulį, garbės žodis.
Mama išeina su Novotni iš virtuvės.
- Michis buvo pas senelį, - sako ta kvaila karvė. Ji amžinai kažką vaizduoja, vien todėl, kad jai jau šešiolika. Lyg tai būtų kažkas ypatinga!
Man į viską nusispjaut. Aš įeinu į savo kambarį ir užtrenkiu duris. Tegu sau pyksta! Novotni balsas girdėti netgi per storas sienas. Turbūt vėl plėšo gerklę dėl manęs.
Mama amžinai bijo, kad Novotni nepasakotų apie mano "gėdingus darbus" kaimynams. Ji būtų seniai atleidusi Novotni.
- Bet tokios pigios valytojos kaip Novotni taip greit negausi, - mėgsta kartoti ji.
- Na ir kas, tegu jos sau kalba apie mane. Labiausiai man patiktų gyventi vien tiktai su seneliu. Na, galbūt dar su tėte, kurio vis tiek per dienas nebūna namie.
Išleidimo metai: 2003
Puslapių skaičius: 128
Formatas: 13x21 cm
Įrišimas: Kietas
Vertėjas: Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas
Anotacija: Šioje garsios austrų vaikų rašytojos, Nacionalinės premijos laureatės Elfie Donnelly knygoje pasakojama apie dešimtmetį berniuką Michaelį, kuriam sunku susitaikyti su mintimi, jog kažkada gali nebebūti jo mylimo senelio. Ir čia jį gelbsti senelio laiškas. Toks puikus, kokio dar niekad nebuvo gavęs…
Autoriai: Elfie Donnelly
Leidykla: Alma littera
 
Knygos Filmai, Muzika, Žaidimai