Kiparisų tamsa

Kiparisų tamsa

2,87 € 9,91 Lt
Kiekis
Į krepšelį
Pristatymo terminas iki 4 darbo dienų
Pristatymo kaina - siunčiama paštu, priklauso nuo knygų svorio
Apmokėjimas - gavus laišką, kad užsakymas paruoštas
Norite pasiteirauti? 8 682 53171 senanauja@gmail.com
Prekės aprašymas
Pavadinimas: Kiparisų tamsa
ISBN: 9986-39-418-X
Knygos ištrauka: PIRMOJI   DALIS
ATGAILAUJANTIS „KAPUCINAS"
i.
Jis ėjo, kaip nešamas viesulo, išsigandęs, gaudydamas kvapą, lyg užbaidytas žvėris; ėjo ir ėjo per kovo ricielius, asfalto siaurajuostės pašaliu, vengdamas žmonių, suko į pušynėlius, žengė per suaušusius į akmenį dykvietės smėlynus, vis užkliūdamas už kupstų ir suledijusių sniego gargožių, išvagotų mašinų ratų įspaustais rantais. Ėjo labai skubėdamas, nė karto neatsigręždamas atgal, lėkte lėkė genamas keisto, krūtinę prie žemės lenkiančio nerimo, tarsi į vidų būtų įritintas sprogus ugnies kamuolys, pavirtęs degančiu akmeniu. Kartais mėgino net bėgti, biznoti sunkia mėšlungiška ristele, truputį raišdamas nutrinta koja, tarsi jo namuos staiga būtų kilęs gaisras ar atsitikusi kita baisi nelaimė, o jis tikėtųsi kažkur čia išsigelbėti. Laimė, tuo laiku aplink nesimatė žmonių, kelias ir krūmynai buvo tušti, mat bijojo, kad sutiktas prašalaitis nepalaikytų jo ne tuo, kuo buvo iš tikrųjų, nes iš pažiūros atrodė nekaip — labiau panašus į nusikaltėlį, kurį vejasi minia, norinti sučiupti ir čia pat, išsyk, sudoroti už kažką itin negera. Pasinešęs į priekį, jis pavargusio paukščio sparnais vėdavo prieš gręžiantį vėją atlapu paltu, - per petį permestas šalikas plaikstėsi it vėliava, pakibusi ant plono kaklo, - aukštas, į šoną nukrypusią juoda berete, užsimovęs tik vieną pirštinę (kitą kažkur pametė), panašus į sulenktą vinį. Nors švietė akinanti pavasario saulė ir pro žemaūgių pušaičių viršūnes matėsi iš ledų išsivadavę jūros pakraščių pilkšvi vandenys,žiema teberodė savo galias, nesiliovė pūtęs žvarbus suominis ir skaudžiai, lyg skustuvu ar smailiom adatėlėm, smaigstė jo atvirą plačią kaktą ir nemigos naktų išbalintą veidą išsišovusiais skruostikauliais. Bet regėjosi, kad jis jau nieko ir nejautė, - nei šalto pajūrio vėjo, kiaurai košiančio jo ploną aprangą, atlapą kaklą, nei sustirusios plikos rankos - vien mynė kojomis ir skubėjo kiek įmanydamas, norėdamas kuo greičiau nusikratyti to sunkumo krūtinėj - lyg bedugnėn traukiančio svarsčio, nusigaluot iki paskutiniosios ir kristi į užmaršties tamsą, idant taip ištrintų atmintyje praeitį su visais pažinotais žmonėmis ir visu išgyventu laiku. Tai buvo ta jausena, kai, atrodo, galima prisikelti nebuvus arba gimti iš naujo tarp nematytų gentainių kitame pasaulio krašte.
Nors jis ėjo nesidairydamas nei į šalis, nei atgalios, traukė viena aiškia kryptimi - į šiaurę, tačiau paklaustas vargu ar būtų galėjęs atsakyti, kur jis dabar taip skuba, iš tikro nebūtų nieko pasakęs, nes neturėjo pas ką nueiti, nežinojo, kur būtų galėjęs rasti trokštamą atasvarą, tą įstabią ramybę, kai jaukiai rusena krosnis ar židinys, spragsi sausos malkos, o motina, žmona, sesuo ar giminaitė, gal ir menkai pažįstama geraširdė moteris kaičia puodą, skuta bulves vakarienei, plikina žiupsnį arbatos, žiū, tuoj ragins prisėsti už stalo; pavakarieniavus, tikriausiai stancijoj, klos baltą patalą nakčiai... Ne, šito tikrai nebus, tą puikiai suvokė, bet skubėjo, nors ir nežinodamas, kur sustos; lėkė be aiškaus tikslo, vien neapsikentęs stingios ramybės tarp keturių kambario sienų svetimuos, valdiškuos, poilsio namuos, j kuriuos atvykęs aną vakarą manė atrasiąs nusiraminimą ir šiokią tokią užmarštį, vaikštinėdamas po jaunystėj pamėgtas kopas siaurais išsiraičiusiais takeliais tarp tankiai susipynusių garbiniuotų pušynėlių - tais pačiais klampaus smėlio takeliais, kuriais kadaise taip nerūpestingai ir smagiai vasaros rytmečiais skriste nuskrisdavo, stengdamasis ritmingai kvėpuoti, paskiau risnodavo pro įšaldėjusias per naktį kavines, užsklęstus spaudos kioskus, dar nespėjusias atvėsti rūkyklas, tebekvepiančias karštu dūmu pertrauktais karšiais, - kuo greičiau į miegūstą jūrą! Lengva ristele atbiznojęs į atsivėrusią už kopų paplūdimio plynę, smigdavo delnais į drėgną smėlį ir, atsispaudęs kelias dešimtis kartų, pasišokinėdamas nustypčiodavo į besiraivančią iš po nakties saldumo visada jauną, moters glotnumu viliojančią jūrą, kvepiančią žuvimi ir vėjais, murmuliuojančią po tviskančiais putų nėriniais. Ten dažnai rasdavo kur kas anksčiau pakirdusį keistuolį - gal saulės garbintoją, gal dzenbudistą - plačiapetį barzdotą vyriškį ir kūningą moterį. Abu, įbedę žvilgsnius į tolimą horizontą, susikaupę it kokie stabmeldžiai, smakrus parėmę nuolankiai suskliaustais delnais, juosta perrištomis kaktomis lankstydavosi bangoms, kažką sutartinai kuždėdami vos krutančiom lūpom, ir tik po ilgos meditacijos žengdavo į vandenį. O jis į vėsią jūrą nerdavo svajose regėdamas žaviosios lauko teniso žaidėjos - kurortinė pažintis! — siluetą, įsivaizduodamas, jog puola tiesiai į švelniai sūpuojantį karštą jos glėbį.
Dabar visa tai tebuvo miražas: jūra gaudė kaip gaudusi prieš tūkstančius metų, nenutylančias simfonijas grieždama vis kitiems, jam atsukusi nugarą. Jausmų nesušildė ir vienmarškiniai beržynėliai, kurių proskynose kadais aidėjo jaunystės stovyklos - pilkšvi kareiviškų palapinių miesteliai, kupini klegesio, pokštų, smagių istorijų ir trumpalaikių romanų. Čia iki paryčių rusendavo ne tik laužai - žiebėsi ugningi susižavėjimai, meilės prisipažinimai, dainos, muzika. Liejosi vynas... Kur dabar toji juodaplaukė, ta švelnybės pritvinkusi uoga, jaunutė stovyklos virėja - praktikantė, kuri nuostabos žvilgsniais smaigstydavo ėdrūnus, susėdusius už ilgo iš grubių lentų sukalto stalo. Gera buvo kas rytą matyti jos kerinčias akis, drovią šypseną, įkvėpti vos prasiskleidusių erškėtrožių kvapnumą - slėpiningą dvelksmą, sklindantį nuo iškilios baltos krūtinės. Tą paskutinį, išleistuvių vakarą prie palapinės, pušų šešėlyje, jiedu ilgai kalbėjosi laikydamiesi už rankų, lyg ir atsisveikindami; apkvaitęs nuo vyno ir jos artumo, puolė ją karštai bučiuoti.
Išleidimo metai: 2006
Puslapių skaičius: 238
Formatas: 15x22 cm
Įrišimas: Kietas
Anotacija: Dviejų dalių romane vaizduojama sudėtinga Teobaldo gyvenimo ir meilės drama. Po kelių dvasinių sukrėtimų jis patenka į psichoneurologinę ligoninę, Sutikęs jautrią gydytoją, veikėjas ima pasakoti savo gyvenimo istoriją kaip žmogus - Donatonas, kitų vadinamas Atu, Atonu. Herojaus meilės ir nenusisekusio gyvenimo išpažintis lydi pasakotojo komentarai.
Tai psichologinės atvertys, aprėpiančios pasąmonę, būties klausimus, patriotiškumumo ir svetimybių sandūra.
Autoriai: Eugenijus Ignatavičius
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
 
Knygos Filmai, Muzika, Žaidimai