Egerio žvaigždės

Egerio žvaigždės

3,00 € 10,36 Lt
Kiekis
Į krepšelį
Pristatymo terminas iki 4 darbo dienų
Pristatymo kaina - siunčiama paštu, priklauso nuo knygų svorio
Apmokėjimas - gavus laišką, kad užsakymas paruoštas
Norite pasiteirauti? 8 682 53171 senanauja@gmail.com
Prekės aprašymas
Pavadinimas: Egerio žvaigždės
ISBN: 9986-751-38-1
Knygos ištrauka: PIRMA DALIS

KUR GIMSTA VENGRŲ KARŽYGIAI?

Berniukas su mergyte maudėsi upelyje. Gal jiems ir netiko maudytis kartu, bet jie to dar nežinojo: berniukas buvo septynerių, o mergytė -penkerių metų.
Ėjo jie mišku, rado upelį. Saulė taip svilino, kad vanduo vaikus traukte traukė.
Iš pradžių jie pavilgė tiktai kojas, paskui įbrido į vandenį ligi kelių. Gergėjaus kelnytės sušlapo, jis jas nusimovė, nusviedė ir marškinėlius - ir štai jau abu nuogi teškinasi vandenyje.
Tegul sau teškinasi, kas juos pamatysi Kelias į Pėčį eina tolėliau, už medžių, o miške - nė gyvos dvasios. Oi ir gautų jie į kailį, jeigu kas nors pamatytų! Berniukui dar nieko, jis ne ponaitis. Bet mergytė - iš poniškų namų, paties Peterio Cecėjaus dukra, panelė! O išspruko iš namų nieko nepasiklausus.
Net be drabužių matyti, kad poniškas paukščiukas - putlutė kaip balandėlė ir baltutė kaip pienas. Striksi vandenyje, o šviesios kasytės taip ir laksto apie ploną kakliuką.
- Derdi! - švepluodama linksmai šūktelėjo ji berniukui. - Plaukiam!
Liesutis tamsaus veido Gergis atkišo mergytei nugarą, ta apsikabino jam už kaklo ir berniukas nupūškavo į kitą krantą, o mažiulė, tabaluodama kojytėmis, ėmė suptis ant vandens.
Priplaukęs prie kranto, Gergis nutvėrė viksvą už žalio viršaus ir susirūpinęs apsidairė aplinkui.
- Ak, o kur širmis?
]is išlipo iš vandens, visur aplinkui aplakstė, puolė žiūrėti tarp medžių, ieškoti akimis po žemę: ar nėra kur pėdų?
- Palauk, Vicute, palauk, aš tuojau grįšiu! - sušuko jis mergytei ir nuogas nukūrė arklio pėdomis į Pečio kelią.
Netrukus Gergis parjojo ant seno širmo arklio, pasimovęs kažkokiu menku kanapiniu apynasrėliu. Apynasrį jis buvo pririšęs prie arklio kojos, bet šis atsirišo.
Berniukas tylėdamas čaižė širmį sedulos šakele, jis buvo pablyškęs iš baimės, be paliovos dairėsi atgal. Prijojęs upę, apkabino arklio kaklą ir nušliaužė žemyn.
- Slėpkimės! - šnipštelėjo jis mergytei, visas drebėdamas.- Slėpkimės! Turkas ateina.
Beregint jis pririšo arklį prie medžio, susiglemžė drabužius ir jie nuogi nukurnėjo prie gudobelės, pasislėpė už krūmo, įsirausė į nukritusius lapus.
Tais laikais dažnai būdavo galima sutikti kelyje turkų. Tu, mielas skaitytojau, klysti, jeigu manai, kad pora vaikučių maudėsi upelyje šių metų vasarą. Kur jie dabar - ir tie vaikučiai, ir turkai, taip pat ir visi kiti žmonės, kurie stos prieš tave šioje knygoje, vaikščios, kalbės, juoksis arba verks? Visi jie seniai seniai virto dulkėmis...
Mielas mano skaitytojau, padėk į šalį savo kalendorių ir mintyse pa-imk 1533 metų kalendorių, įsivaizduok, kad dabar 1533 metų gegužė, o Vengrijoje viešpatauja ir karalius janošas, ir turkai, ir Ferdinandas I*.
Mažutis kaimas, iš kur kilę tie vaikučiai, glūdėjo viename Mečekio slėnyje. Trisdešimt molinių pirkių ir didelis mūrinis namas - štai ir visas kaimas. Ir pono namo, ir molinių pirkių langai aptraukti taukuota drobe, o šiaip jau valstiečių pastatai nė kiek nesiskiria nuo dabartinių lūšnų, dengtų šiaudais.
Kaimelis stovi miško tankmėje, ir jo gyventojai mano, kad turkai pas juos niekuomet neateis. Bet ir kaip juos pasieksi? Kelias kietas, ratų vėžių nematyti, net varpinės nėra. Žmonės gyvena ir miršta tame užkampyje tartum skruzdėlės miške.
Gergio tėvas buvo Pečio kalvis. Kai jis mirė, motina pasislėpė čia, Kerestešfalvoje, kartu su savo tėvu, senu, žilu valstiečiu, Diordžio Dožos* sukilimo dalyviu. Todėl ir priglaudė jį pas save kaimo šeimininkas Cecėjus.
Senelis retkarčiais nukiūtindavo mišku į Pėčį pasiduoneliauti - iš to ir gyveno jie visą žiemą. Tiesa, kai kas nubyrėdavo ir nuo ponų stalo.
Va ir tą dieną senis sugrįžo iš miesto.
- Paganyk širmį, - liepė jis anūkui, - vargšelis nuo ryto neėdęs. Ir pagirdyk jį upelyje.
Gergis patraukė su arkliu i pamiškę. Bejojant jam pro pono namą, iš sodo vartelių iššoko mažutė Eva.
- Derdi, Derdi, ar galima, ir aš su tavim eisiu?
Gergis neišdrįso atsakyti panelei. Jis nulipo nuo arklio ir vedė Evą, kur tik ji užsimanė. Mergytė panoro bėgti paskui drugelius. O drugeliai nuskrido į mišką, ir vaikučiai nudūmė paskui. Pagaliau Gergis pamatė upelį ir paleido arklį ganytis. Taip jie pateko į upelį, o iš upelio - už gudobelės krūmo.
Dabar abudu pasislėpė: turko bijo!
Ir ne veltui bijo. Štai trakštelėjo sausos šakos, ir tarp medžių pasirodė baltas turkiškas gaubtuvas su stručio plunksna ir rusvas arklio snukis.
Turkas apsidairė, pasukaliojo galvą. Jo žvilgsnis užkliuvo už širmo arklio. Savo mažą bėrį jis vedėsi už pavadžio.
Dabar turkas buvo gerai matyti. Tamsus, prakaulaus veido. Ant pečių užsimetęs šviesiai rudą apsiaustą, galvą dengė smailas baltas gaubtuvas. Viena akis užrišta balta skarele, antrąja jis žiūrinėjo prie
medžio pririštą širmą arklį. Arklys jam nepatiko - tai buvo matyti iš turko veido, - ir vis dėlto jis jį atsirišo.
Kur kas labiau turkui būtų pravertęs berniukas, kurį jis matė ant arklio. Berniuku paklausa gera. Konstantinopolio vergų prekyvietėje už jį tris kartus daugiau duos. Bet vaiko niekur nematyti.
Turkas žvilgtelėjo už medžių, apžiūrėjo šakas, paskui vengriškai šūktelėjo:
- Berniuk, kur tu? Eikš, drauguži! Aš tau duosiu figų... Nebijok, eikš čionai! Bet vaikas nesirodė.
- Na eikš gi! Nebijok, aš tavęs neliesiu... Vadinasi, nenori ateiti? Tuomet nusivešiu tavo arklį.
Iš tikrųjų jis pasiėmė abudu arklius už pavadžių ir dingo tarp medžių.
Vaikai pabalę tylėjo ir klausėsi turko, lokiais figų pažadais nebuvo įmanoma išsklaidyti jų siaubo. Per dažnai jie girdėdavo namuose: "Va turkas tave pagaus!" - ir visokiausių baisių pasakų apie turkus. Pažadais jų nepriviliosi. Bet kai turkas pagrasė nusivesti arklį, Gergis sujudėjo, lis pažvelgė į Evicą, lyg laukdamas jos patarimo. ]o veidas persikreipė, tarsi jis būtų spyglį užmynęs.
Širmį vedasi! Ką pasakys namie, jeigu jis grįš be arklio?
Bet mažoji Eva nieko neatsakė į visas jo abejones. Balta lyg drobė ji susirietė šalia jo į kamuoliuką, ir didelės kaip katės jos akys iš siaubo pasruvo ašaromis.
O širmis tolo. Sausi lapai vienodai čežėjo po kanopomis. Vadinasi, turkas iš tikrųjų vedėsi arklį.
- Širmi!.. - sukūkčiojo Gergis, ir nusviro jo lūpų kampučiai.
lis pakėlė galvą.
Tolsta širmis, tolsta. Išvartos taip ir treška po jo kanopomis... O kvailys!..
Ir va jau baimės kaip nebūta! Gergis pašoko ir nuogas nukūrė paskui grobiką.
- Dėde! - sušuko jis drebėdamas. - Dėde turkai!
Turkas sustojo, nusišypsojo.
Oi, koks šlykštynė! Išsišiepė, tartum įkąsti norėtų.
- Dėde, atiduok Širmį... - sulemeno Gergis pro ašaras. - Širmis - mūsų arklys...
Ir berniukas sustojo už kokių dvidešimties žingsnių nuo turko.
- Jeigu jūsų, eikš čionai, - atsakė turkas, - ir pasiimk jį.
Jis paleido Širmio pavadį.
Dabar vaikas tematė tik savo arklį, ir kai tas nenorom pajudėjo iš vietos, Gergis prišoko prie jo ir čiupo už pavadžio.
Tą pačią akimirką nutvėrė ir jį patį. Didelė stipri turko ranka suspaudė mažutę pliką rankytę, ir berniukas užlėkė ant bėrio, tiesiog į balną.
Gergis ėmė klykti.
- Cit! - suriko turkas, išsitraukęs durklą. Bet Gergis klykė dar šiurpiau.
- Vicute! Vicute!
Turkas atsisuko pažiūrėti, ką šaukia berniukas. Jo ranka sugniaužė durklą.
O kai iš žolės išlindo kitas nuogas vaikas, turkas įsikišo durklą į makštį ir nusišypsojo.
- Eikš, eikš čionai, - tarė jis, - aš tavęs neliesiu. - Ir timptelėjęs arklius už pavadžių, pasuko prie mergaitės.
Gergis pabandė nulipti nuo arklio, bet turkas jam pliaukštelėjo per nugarą, net suskambėjo. Gergis suklykė, bet pasiliko vietoje, o turkas, metęs arklius, nubėgo mergytės.
Vargšelė Vica mielai būtų pabėgusi, bet jos kojytės trumpos, o žolė aukšta. Ji suklupo, parvirto, o po akimirkos spiegė ir blaškėsi turko rankose.
- Cit! - pliaukštelėjo jai turkas. - Cit, tylėk! Kitaip aš tave suėsiu. Ham! Ham!
Mergytė nutilo, ir tik jos širdelė spurdėjo lyg žvirbliuko, suspausto rankoje.
Bet kai priėjo prie arklių, mergaitė vėl suriko:
- Tėtyte! Tėte!
Tam, kuris pakliuvo į bėdą, juk visuomet rodosi, kad jo klyksmas bus išgirstas kad ir kur jis būtų. Gergis taip pat kumščiais trynė akis ir visu balsu klykė:
-Aš eisiu namo! Aš noriu namo!
- Nutilk, šlykštus išsigimėli! - subliuvo ant jo turkas. - Štai tuojau perplėšiu tave per pusę! Ir jis grėsmingai pakratė kumštį.


* Nuo 1526 metų iki XVII a. pabaigos vyko nepaliaujama kova tarp turkų ir Austrijos dėl Vengrijos valdymo. Vengrų, čekų ir austrų kariuomenėms 1526 m. pralaimėjus prie Mohačo, dalis vengrų bajorų paskelbė Vengrijos karaliumi lanošą Sapojajų. Kai valdė Sapojajus, dalį Vengrijos užgrobė austrų erchercogas Ferdinandas l, kitą dalį - turkų sultonas. Kovoje su Austrija Sapojajus rėmėsi turkų kariuomene.
* Diordis Dožą (Dozsa, 1475-1514) -Vengrijos valstiečių sukilimo (1514 m.) vadas. Karuose su Turkija jis pasirodė kaip talentingas karvedys. 1514 m. balandžio mėn. buvo paskirtas nereguliarios liaudies kariuomenės vyriausiuoju vadu. Ši kariuomenė buvo sušaukta dalyvauti kryžiaus žygyje prieš turkus ir susidėjo daugiausia iš valstiečiu. Susirinkę valstiečiai sukėlė antifeodalinį sukilimą. Po trijų mėnesių sėkmingų žygių 1514 m. birželio 15 d. prie Temešvaro valstiečių armija sumušė stipri bajorų kariuomenė, sukilimas buvo numalšintas, o patį Dožą, mūšyje sužeistą, sučiupo feodalai ir po baisių kankinimų nužudė.

Puslapių skaičius: 576
Formatas: 15x22 cm
Įrišimas: Kietas
Vertėjas: Vertė Domas Pinigis, Benediktas Puodžiukaitis, Leda Turai-Petrauskienė
Anotacija: Garsiausias vengrų literatūros klasiko Gėzos Gardonio (Geza Gardonyi, 1863-1922) istorinis nuotykių romanas.
Romano veiksmo vieta - XVI a. Vengrija. Sunku patikėti, tačiau 1552 m. rudenį vos 2 tūkstančiai vengrų apgina Egerio tvirtovę nuo 150 tūkstančių iki ausų ginkluotų turkų ir taip sutrukdo sultonui Suleimanui užgrobti didžiulę rytinę Vengrijos dalį (o gal ir Lenkiją, Lietuvą, - kas žino, kaip būtų pakrypę įvykiai, jei ne Egerio gynėjų pergalė?).
Kaip tik šie beveik neįtikėtini istoriniai įvykiai lygiai prieš šimtą metų įkvėpė G. Gardonį parašyti nepaprastai įtaigų, tikrovišką ir kartu kvapą gniaužiantį nuotykių romaną „Egerio žvaigždės".
Ir jaunesni, ir vyresni skaitytojai kviečiami išgyventi šiuos pašėlusius Vengrijos istorijos dešimtmečius kartu su pagrindiniu herojumi Gergėjumi Bornemisa, kapitonu Ištvanu Dobu ir jų amžininkais - bičiuliais ir priešais. Prieš jus atsivers ne tik šių herojų likimai, romantiška meilė, bet ir ano meto Vengrijos ir viso regiono istorinės peripetijos, krikščionių vengrų ir musulmonų turkų papročiai.
Knyga su iliustracijomis, priešlapyje - detalūs įvykių žemėlapiai.
Autoriai: Geza Gardonyi
Leidykla: Strofa
 
Knygos Filmai, Muzika, Žaidimai